„Visų liūdniausia, kad nūdienos žmonija beveik nebesugeba logiškai mąstyti. Tas nesugebėjimas – ne šiaip liūdnas faktas, o, ko gero, pati baisiausia epidemija, paverčianti žmoniją apkvaitusiais graužikais, ryjančiais kits kitą ir naikinančiais savo gyvenamąją aplinką. Iš tiesų dabar žmonės – graužikai savižudžiai.“
„Taigos senolis sakė: kol lauksime, kur mus kas pastūmės, kol kiekvienas pats nepradėsime mąstyti apie gyvenimo esmę, tol neišsigelbėsime iš socialinių kataklizmų virtinės. Ir nebūsime laimingi.
Ko gero, taip ir yra.“
V.Megre Aštuntoji knyga (antra dalis) Meilės apeigos

Dabartyje nepasitenkinimo kupinos širdys žmonių. Paklaustas ko nori gyvenime šiam, kaip nori gyvent ne dažnas tau tai atsakys, dažniau išgirsi tu – nenoriu šio ir to, netinka tas, anas ir taip burnojame mes vis, bet kur link eiti nežinia, tik kaltinam esančius šalia. Tad įsivardint garsiai reik – kur aš einu ir ką kuriu, kas aš esu, kuo noriu tapti, būti iš tiesų – kas tu?

Kai tavyje nepabudęs savęs suvokimas yra..
Ir ar išvis susimąstei tu apie jį kada?
Kai į gyvenimą nauju žvilgsniu žvelgi.. tuomet atėjęs tavas tas „dramblys“ padės atsakymą išvyst.

Prisiminiau neseniai girdėtą istoriją, žmogaus gyvenimo istoriją.
Nuvažiavo lietuvis (banditėlis) į Indiją ir sumąstė tenai jis dramblį pavogt – atsidūrė kalėjime. Sėdi jis kameroje, kartu su juo jogas medituoja, pažvelgia jis į lietuvį ir klausia jo:
– Kas tu?
Tasai atsako:
– Petras aš.
O jam atgal:
– Ne vardo klausiu aš.
– Na banditėlis aš esu.
– Ir ne profesijos tavos..
Tasai jau susinervinęs:
– Na gerai, kas aš esu?
– O kur tavas dramblys nunešė tave?
O Petras mąsto sau: „Apie dramblį, juk aš jam nieko nesakiau..“
– Į džiungles nunešė jis mane ir kas iš to?
– Tai jis parodė tau, kas tu esi.
– Ir kas esu?
– Esi gamtos vaikas.
Grįžo Petras į Lietuvą, paliko savas „pilis“ miestuose sustatytas ir išėjo gyventi į gamtą, sukrėtimą gilų nuo išgirsto patyręs ir dar pats ilgai mąstęs – Kas aš esu?

Žingsnelis po žingsnelio tapenu aš tuo nauju savu keliu dar nepramintu. Verpetas po verpeto įsuka ir vėl paleidžia jis tave, taip po truputį atrandi save, mažutes savo daleles dėliojies ir vientisą paveikslą jau kuri ir dalį jo turi, kažką mainai, keiti – ne tik atrast, bet ir perkurti imi.
Ryškėja linijos, detalių deriniai, spalvų tu gausą jau matai..

Parašykite komentarą

Your email address will not be published / Required fields are marked *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.