Mintis išnyra nejučia.. Pagaut, suvokti noriu ją.. Iš kur ateina ji sužinoti įdomu, o gal išties visai tai nesvarbu? Kokia josios reikšmė, kuo ją kuriu? Iš kur pakyla manoji kurianti mintis? Ir kam man šiukšlintis kitokiom mintimis?
Dažnai panirę estime šiukšlyne mes savų minčių – analizuojam viską, vertinam bet ką ir kapstomės po tą šiukšlyną, bet naudos iš to nėra..
Kūryba mūsų vyksta į vieną ar į kitą pusę, susikuriam mes situacijas juk įvairias ir vietoj to, kad pamokas paėmę mes padėkotume tam kiekvienam sutikusiam dalyvaut jose, tik narstom, kapstom, kaltinam kažką, kitam mes priekaištaujam, kodėl tu taip, o ne anaip pasielgei ar pasakei, kodėl tu tokį būdą parinkai, bet ar kitokį tu priėmęs būtum, sureagavęs į visa tai?..
Nusilpę esam dabarty, nusilpusi kūrybinė mintis, sąmoningumo jokio juk beveik nėra, tad ir kūryba tik tokia.. Lyg akli kačiukai klaidžiojam laike ir erdvėje, savuos jausmuos, kuriuos dažnai blokuojam žvelgdami mes atgalios.. Tenais aš susikūriau dalykų daug sunkių, skausmingų sau ir tau, todėl geriau dabar man nieko jau nejaust, nieko neišjaust, užsiblokuoti visa tai ir barikadas aukštas pastatyt, kad nuo viso pasaulio pagaliau jau apsigint.. tik.. pasaulis tas ne kieno kito, o tavo kuriamas paties, kiek barikadų bestatytum niekas nuo to nepasikeis.. kol „mėšlo“ neišsikuopsi viduje, savy, kol sąmoningas vėl netapsi ir nepradėsi tu pasaulio Meilės akimis regėt..
Iš Meilės ir tik iš jos gimsta tikroji kurianti mintis ir josios ta galia pasaulį gali sutvarkyt, perkeist ir darną atstatyt. Tuomet ir tik tuomet tu virsi vėl žmogum, kūrėju jau tikru..
Tad širdį savą tu atverk, atverk plačiai pasauliui tu savam, žmonėms ir Meilei leiski išsiskleist ir šildyk ja, tu šildyk ir nieko iš kitų nereikalauk, nelauk, jie nepajėgūs dar ir nepajėgs jie tol, kol savų širdžių jie neatvers.. Bet virsmas vyksta, kinta viskas pamažu, mes kintam, daromės kitie ir vis daugiau jau mūs Meilei atveria vartus savoj širdy.
Tad švieski, Meile, šildyki visus, savus vartus atvėrus aš leidžiuosi apglėbiama, įsupk mane ir leisk savim sušildyti kitus. Tiek laiko, amžius ištisus, stūmusi tave, pagaliau, pagaliau aš prabudau, supratau ir jau kitaip pasirinkau. Nusimetu tuos lūkesčių pančius sunkius ir myliu, myliu visus. Energijos tavo kupina lyg indas užpildytas gyvybingo vandens ir žinau, jaučiu, kad ir kiek dovanočiau aš jos, energijos tos nuostabios, ji niekada neišseks ir visad būsiu jos kupina, kaip šaltinio versmė gyvybingai nuolat besiverždama niekad neišsenka, nes taip sutverta..
Galų gale aš Meilę pažinau ir tik per Ją, tiktai per Jos energiją nuostabią tiek atradimų aptikau, tiek naujo savyje, pasauly šiam, tiek džiaugsmo požiūry naujam.. Taip gera man mylėt ir nieko nebereikalaut, tiesiog gera būt šitam jausme ir leisti jam pasireikšti per mane.. visoj erdvėj aplink mane..
Dabar, dabar jau supratau, kaip Meilė pakelia žmogų ant savų sparnų, kaip neša Ji.. ir noris skrist kartu su Ja..

Nuotrauka Ez. Ačiū 🙂
https://www.facebook.com/mgcez/

Parašykite komentarą

Your email address will not be published / Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.