Dangaus mėlynė…
Žydrynė akių…
Žioruojančios tamsos…
Pasiklydus tavoj tamsoj akių…
Vis ilgėjantys šešėliai…
Šešėliu virtęs atvaizdas žmogaus…
Paskęstu mėly ir išplaukiu aš vėlei…
Sukūriau vaizdinį… materijoj aš jau regiu jį prieš save…
Tave aš pakviečiau… nespėjau nė apsidairyti, tu šalia…
Ir tavo akys spindi jau mažutėse akutėse greta…
Jaučiu kaip brendam mes ir nepajutę tos duobės panyram, bet rankos stipriai laikosi ir vėl išnyram. Išlipsim mes sausi, tu pamatysi, keliavę taip ilgai, atokvėpio mes vietą sau aptiksim…
Po tos kelionės smagiai mes pailsėsim.
Kvapsniais kuo įvairiausiais sielą atgaivinsim… Aplinkui vaikų smagų krykštavimą girdėsim.

Parašykite komentarą

Your email address will not be published / Required fields are marked *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.