Sustoji… Sutrinki…
Skausme esi…
Ir su kiekvienu žingsniu skausmą tu jauti…

Nebegaliu į tokią aš tave žiūrėt… – tari… – Eikš, nunešiu aš tave…
Bet ne…
Tik į parankę tau įsikimbu… Ir tiek užtenka iš tiesų.
Smagiai mes juokiamės kartu ir maršą dar aš išgirstu.
Dar kart, kaip ir kiekvieną kart, dalinamės gyvenimais savais ir atsiverti juk gali, rodos, iki pat sielos pašaknų, nes visiškai, visai saugu.
Tvirtai, tvirtai apkabini ir nieko juk daugiau nereik – nei žodžių, nei veiksmų kitų. Per tas akimirkas trumputes, juk dovanoji viską, kas tuo metu man taip svarbu.
Kai kelias prasidėjęs pasibaigs, tame taške, juk sutikau tave, tame laike, toje erdvėj… Kai laikas ir erdvė ta pasibaigs ar būsi tu dar vis…
Kai laikas ir erdvė jau sklaidosi aplink…
Į amžinybę mažais žingsniukais įžengi…
Žingsniuoti vienas taip tu pavargsti…

Draugai… jų turintis maneis…
Draugai dabartyje tokie… tai žmonės dėl naudos… ką duoti jiems turi?.. O jei ne… Jei pats silpnas tuo metu esi, jei skausmas apėmęs tuo metu tave…
Tada tu uždaryti privalai save, nebūti tarsi savimi, paslėpt sunkumą savą, užblokuot, juk kas gi nori būti su tokiu draugu.
Nepasiekei dar tiek ir tiek, o viską juk žinai, na nori dar pasikankint, pasikankink.
Ir taip be meilės širdyje mes vienas su kitu…
Todėl ir keista buvo man sutikt tave… tave…

Parašykite komentarą

Your email address will not be published / Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.