2 gegužės, 2017 by Donata

Kai pažvelgė naikinimo energija į mane…
Kai susidūriau aš su ja…

„Svarbiausia jos neįsileisti į save. Te visos moterys intymių ryšių vengia su vyrais, apsėstais naikinimo aistros, kad jai nebūtų galimybės atgimti vėl ir vėl.
(…) jei moterys taip imtų elgtis, tai nebebūtų Žemėje karų.“ Anastasija

Stipri, galinga ji… taip staigiai, nejučia užklupus ji mane nutvilkė net… kurį laik kūnas virpėjo dar, bet… pro akis praskriejo tiek…
Vien žvilgsnis tas – sunaikinsiu aš tave, man davė tiek, kad… atsitokėjau nejučia…
Nei aš, nei tu nebesvarbu, pasaulis visas ritas kur?.. Ir susivokęs jau plačiau, gali grįžti prie savęs atgaliop. Ką aš visam tame galiu atlikt – įnešt, pakeist, kokia ta tavo užduotis?
Kai vaiko akyse, veide tu perskaitai – sunaikinsiu aš tave… štai kas sudėta jau į jį… ir kai metukų penkerių jau nori nužudyt… Kada save ir aplinkinį pasaulį jis sunaikins?.. Ir… kaip tai sustabdyt?..
Kai vieną dieną į „medžioklę“ eina jis ir peilį nešas viduriam iškrapštyt, o kitą dieną smaugia jau… Atrodo pagreitį didesnį vis įgauna ji, tai kaip, kaip ją sustabdyt?..
Nepasiruošęs nė neatlaikysi jos…
Kovodamas maitinsi tik…
Tai kaip, koks būdas dar yra…
Be naikinimo energijos, naikinimo minties yra kita, jos atsvara stipri, tai gaji kūrybinė mintis. Bet tam, kad nukreipti ją kita linkme, tu šviesią savo pusę atgaivink visų pirma.
Kai žmoguje ji užgožta, sukyla jos priešybė ir jau tuomet žmogus, o kurti juk jo užduotis, pagautas tos energijos agresyvios, norėdamas viršesnis būti už kitus, svarbus, o meilės trūkumas juk begalinis jame, kaip juoda skylė įtraukia ta bedugnė tamsi, ima jis naikint, žudyt.
O ką pasauliui tu sukurt gražaus gali? Gali? Štai būk drąsus ir iššūkį priimki tu!