1 rugpjūčio, 2016 by Donata

Atverti širdį, pajusti save, savo sielą pažinti, ryšius nutrauktus atstatyti – štai ko trokštu aš dabar. Juk nepažįstam mes dabar nei savęs, nei Dievo. Visatos esame dalis, o ryšiai nutraukti visi. Vaizduojamės, kokie reikšmingi esam, bet ar ilgai juk medis išgyvens be savų šaknų, juk ar ilgai žmogaus gyvybė dar pulsuos, jei mūsų širdis, nusprendus susireikšmint, ims ir atsiskirs nuo kūno viso? Parazituojam mes dabar, tik siurbiam, siurbiam, dar mažai ir Dievo reikalaujam – duok daugiau, va šito neužtenka, o kurt nenoriu pats. Juk viskas mums jau atiduota… Kaip liūdna, šalta turėtų būti Tėvui mūs…