Prabėgo dienos, savaitės, slinko mėnesiai… Atrodė, viskas tęsiasi taip ilgai… Tik… Atėjo diena, kai tas ilgesys ėmė rimti, jo nebeliko, gyvenau čia ir dabar, viename taške – be ilgesio, be praeities ir be ateities. Nebuvo nieko, nieks neegzistavo, tik šiandieną sutikti žmonės, besišypsantys žmonių veidai, tiesiamos žmonių rankos, atveriamos žmonių širdys. Taip, žmonės, jie egzistuoja, jie tokie nuostabūs, jų dar yra, juos gali sutikti netgi netikėčiausiose vietose ir suvokti, kaip gera gyventi tarp jų, su jais.
Kodėl gyvenime tu toks žiaurus?
O ne! Tu nuostabus!
Ir koks įstabumas, kokia šiluma apima, įsupa tave, kai sutinki šildančią širdį ir suvoki – aš, aš taip pat noriu šildyti, šildyti tave ta nenumaldoma, meile spinduliuojančia šiluma.
Ir ačiū, ačiū už tai, už tą šilumą spinduliuojamą meilės kupina širdimi. Ačiū tau gyvenime!

Parašykite komentarą

Your email address will not be published / Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.