Kai skendėji giliai giliai lyg beribiam juodam vandenyne, rodos, be vilties iš ten pakilti ir išvysti šviesą, Visata tau atsiunčia žmones, kurie savo atviromis, meilės kupinomis širdimis lyg dideliais, galingais, angeliškais sparnais ima kelti, nešti tave į šviesą. Jauti sparnų jėgą, apglėbiamos erdvės dydį ir galiausiai išnyri į įsupančios šviesos plotmę, plotmę, kurioje gera būti, kurioje veriasi ir švyti tava širdis. Junti begalinį dėkingumą tam angelui su nuostabiais, dideliais, galingais, švytinčiais sparnais. Junti dėkingumą Visatai, atsiuntusiai tą angelą tau į pagalbą, angelą ir vėl išnešusį tave iš pražūties, angelą, padedantį tau užsiauginti savus sparnus, kuriais galėsi jau bet kada pakilti.
Susikabinam rankom – jos tokios malonios, švelnios ir rūpestingos, jose jautiesi toks saugus, ir mokaisi skristi, skristi savais, dar silpnučiais sparneliais. Kai rankos pasileidžia, jauti kaip jie tavęs dar neišlaiko, tik trumputį laiko tarpą toje palaimoj išbūni ir vėl krenti (ar puolę angelai tai tie, kurie skraidyti nebemoka, nevaldo jie savų sparnų?), vėl pakelia tave tie žmonės-angelai. Pažįsti šviesą vis labiau ir savus sparnus labiau vis įvaldai, skraidyt pavyksta vis ilgiau. Kaip gera čia – su angelais skraidau ir kiek aplink jų daug.

Parašykite komentarą

Your email address will not be published / Required fields are marked *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.