1 rugpjūčio, 2016 by Donata
Laisvi kaip paukščiai nardom tarp bangų ir vėl padangėj susitinkam, lyg atskiros bangelės mes putojam, kylam, šėlstam ir vėl panyram susiliedami į vienį, vieningą jūrą, vandenyną ir vėl iš jos pakylam. Kodėl banga tokia galinga – nuplaunanti krantus ir skardžius bejėge tampa siautuly audrų, kodėl audra tokia siaubinga – tik virsmas amžinam kely, kodėl užmiršome mes amžinybę, atsižadėjom jos, kodėl į laikinumą kritom ir žaidžiam tuos yrančius jau žaidimus? Nauja aušra sušvito,… o matymas nejau ar nepakito? Pasirinkimas vienas, paskiras mums kiekvienam ir nežinia tenais tu pasiliksi ar žengsi jau naujai, ar prapultin nugrimsi, o gal į šviesą tu pakilsi.
Tu atvėrei vartus kurie yra kelias vedantis amžinybėn galimybės duodančios laisvę
sukurti
Arba būti savyje užsidarius augti kūrybai pulti į savastį
Perženkt puikybę save sunaikinti
Galią valdyti savastin žengti kurti stebuklą pult į bedugnę kurt amžinybę arba prapulti
Meilės bus duota didi galia Visatoj sukurta oazė bus
Mes kilsim į žvaigždes kartu pajusim amžinąją būtį kurioje atrasime palaimą mūs širdies
Pakilęs paukštis skrydžiui sparnais apglėbs paglostys kenčiančius visus sutvėrimus
sukurs jiems laisvę
Džiugiai suvirpuliuos esybės meilės nepažinusios Visatoj galės pajusti Meilės spindulius
baigsis jų kančia
Ar gali būti aukščiau džiugiau nei laisvė Visata kupina šviesos kančia baigta prasideda
nauja era
Pagimdė Meilė savą kūdikį užgimęs jis tamsoj Visatą nušvietė
Sukūrė kitą būtį dabar prasiskleidė žiedai
Parašykite komentarą