8 rugsėjo, 2016 by Donata

Apsaugoti tave aš atėjau

Ir tavoje gelmėj aš panirau. Atsitokėjau taip staiga, kad net išsigandau, ką aš darau, juk to neplanavau…
Savas mintis, ketinimus savus tu aiškiai išsakei, aš sutikau.
Nieks kitas tuo metu negalėjo tau duoti to, tik aš. Kodėl? Tai tu jau supratai.
Dabar tu jau saugi ir man ramu visai, tad atsitraukti jau ramiai galiu, ką turėjau, jau atlikau.
Pabudo jau tavy galutinai, turėjo kas pabust ir sutvirtėjo tai tikrai.
Apsaugojau aš tai, apsaugoti turėjau ką, kas buvo pažeidžiama labai.
Silpnume tavam buvau užuovėja tava, tą mažulytį, silpnutį daigelį užstojau aš nuo vėjo atšiauraus. Ir tą švieselę, dar mažutę, kursčiau kaip tik išmaniau.
Dar laiko tau daviau, kurį bandei tu iš savęs atimt – gana jau save spaust – atgniaužiau aš tavas rankas ir išlaisvinau jose suspaustas vadžias, dabar jau eina, teka viskas sava vaga, be to, spaudimu kuriamo sunkumo – švytėti vis labiau imi. Savim, savim ir tik savim gyvent imi.
Apsaugot nuo tavęs pačios…
Apsaugot nuo sprendimų tavo priimtų…
Apsaugoti nuo tavo galimų klaidų…
Apsaugot nuo agresijos sunkios…
Savim nešiau, daviau…
Smagu, kad many tai atradai ir priėmei su tokiu lengvumu, džiaugsmu, su dėkingumu nuoširdžiu.
Saugu, saugu, ramu, ramu… ramybės kupina erdvė visa…
Apsaugoti tave aš atėjau…