8 rugsėjo, 2016 by Donata

Asmenybė nenorinti ištirpt

Asmenybė mūsų, ji tokia gaji ir priešinas be galo, nenori niekaip ji ištirpt, išsisklaidyt, sunykt – nejau pradėsi tu gyventi širdimi, tai neįmanoma, juk reikia daug sudėtingiau, tuomet galėsiu išlikt ir aš pati, valdžios nenoriu atiduot, prarast, o juolab išsisklaidyt, ištirpt nebūtyje, mane juk baisiai gąsdina ta nežinia.
Todėl su protu bando atkapstyti ji paaiškinimus, pateisinimus įvairius ir į sistemą jai reik būtinai įsipaišyt, kad būt tokiai kaip ir visi, nes jei gyventi savo širdimi, tiesiog juk iš sistemos iškrenti ir negali, jau negali tu būti „normali“.
Pasaulio sudėtingumo išlaikyt taip nepavyks, nes viskas tampa paprasta perdėm.
Tik liūdna darosi dažnai, kai tą „normalų“ tu pasaulį kitokiom akimis jau pamatai…
Ir kaip tuomet, kaip tai ištvert – ne likti tam skausme ir kančioje ir nebandyti vėl širdies tau uždaryt, kad neskaudėtų jos daugiau jau niekados, dėl bakchanalijų visų dabar jau išvystų, ir kad atsakomybės neužsikrautum tu per didelės – turiu aš visa tai pakeist, visus išnešt iš to aš privalau – nes tik save, tik savyje, tik per save gali šiukšles valyt ir spinduliuku šviesti, šildyt tai ar tuos, kas tau brangu. Juk neišnešiu aš tavęs anei kitų, nei vieno jų, jei pats žmogus laisva valia nepanorės ir žvilgsniu savu tavęs nepasikvies.
Tad asmenybei savai leisi tu ištirpt, išsisklaidyt ar ne, pasirinkimas laisvas kiekvienam, gali gyventi čia tiek jos lygmenyje, tik jai ir protui atsiduoti visiškai, gali jau ir kitaip.
Kodėl čia atėjau, kodėl?
Tad kiekvienam, ir tik jam pačiam, pasirinkt, kaip šį gyvenimą savą nugyvent.