Atgimę mirties taške

Sustojome…

Pažvelgėme viens kitam į akis…

Tiek metų nebuvo susitikę jos…

Ir akimirkas pirmas, rodos, nežinojom, ką jomis viens kitam ir pasakyt…

Ištariau Tau – Ačiū… Myliu… Atsiprašau…

Tavose akyse atspindį manųjų žodžių įskaičiau…

Tuomet taip švelniai draugiškai apkabinai, kaip tą paskutinį kart…

Tavam plačiam glėby pasijaučiau akimirkai lyg vėlei su Tavim…

Savuoju vyru mylimu, neapsakytai rūpestingu ir švelniu…

Ačiū Tau už tai.

Atrodo, toji akimirka viena atgaivino tai, kas atrodė, buvo mirę amžinai…

Parašykite komentarą

Your email address will not be published / Required fields are marked *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.