Blaškaisi tu

Savęs vis nerandi…
Ir nežinai, netgi nežinai, kur ir surast gali…
Kaip blaškomi balti žiedlapiai krentantys žemyn ir vėjo keliami vėl kylantys aukštyn…
Juk užmiršai…
Tikslai kokie, kokia ta paskirtis…
O ir… ar galėjai tu tai prisimint…
Kai išblaškytose mes gimėm plotmėse…
Apjungti negebėjo jų tėvai tavi, mani…
Ar sugebėsime mes tai, kad mūsų jau vaikai galėtų nebesiblaškyt, save surinkt, gyventi jau tikrai, įprasmint tai, kam esam sutverti?
Kenti… ir kenčiame kartu… bet pagaliau mes susitinkame abu… jau dviese… ir tai daug daugiau nei mes po vieną atskirai, ir daug daugiau nei du…
Pritraukiam mes savim kitus…
Po truputuką renkam mes save… į visumą apjungiam išblaškytas mes plotmes… kaip gera vienį just ir juo, jau savimi tikru, aplink jau vienį skleisti, kurt.
Pirmyn ir tik pirmyn, tau ranką aš tiesiu, sutraukytą grandinę mes atstatysime iš pamatų. Surinkę paskiras dalis, žinojimą susigrąžinsim pagaliau.

Parašykite komentarą

Your email address will not be published / Required fields are marked *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.