Blaškume paniręs

Nardai lyg giliam tu vandeny…
Reikalų daugybė… Informacijos lavinoje esi…
Įprasta ta kasdienybė… Visa tai „suvalgo“, atima tave – gyvenimui nelieka nė tavęs… neišneša galva…
Galvoji gyveni, nes savo fix idėjų tu sieki, nesidairai nė į šalis, link jų tiktai leki, skubi…
Atrodo, nei grožio nematai aplink, jausmų tu nejauti šiltų, šaltis tik viduj…
Vis reikalauji iš savęs – daugiau ir dar geriau…
O jau tuomet, kai tam taške esi?.. Ką ten jauti?..
Ar jau tenai, jame, laimingas tu esi?
Ar tikslas tas, svajonė proto sukurta, ar buvo ji tikra? Ar laimę, džiugesį sukėlė tau jinai ir kaip ilgai? Kartelė pasiekta, o kas tada?
Kur link tau eiti? Kuo tapti, būt? O gal vaikysies ir toliau savų iliuzinių minčių?
Kur ta riba tikra? Ar ji išvis yra?
Ką reiškia tobulu tau būt? Ar tobulys tu nori būt?
Tik protui ribos tos yra. O kur sielos mūs riba?
Žmogau, tu amžinas esi. Tu alfa ir omega ir alfa vėl. Kur pasibaigsi tu, iš naujo vėl tu prasidėsi ten. Visame kame, Visatoj plačioje.
Nuskrisi į žvaigždes ir jau gyvensi tu jose. Ten darną, vienį savimi tu kursi.
Svajonė amžina gyvenimu tau taps, Visatoje pasklis ji plačioje.
Ir saulės švies tau dvi, jei panorėsi to išties. Ir sąryšiai vienovę kurs po aukštu tuo, spalvotu dangum.
Planetos visos apsijungs, pargrįš pirmieji žmonės atgalios. Tu pasitiksi juos širdim džiugia ir Meilės kupina, sutiksi tu savus tėvus ir vėl už rankų susikibsite ir atstatysite ryšius, iki šiolei nutrauktus. Ir ratas tas, jis vėlei apsijungs ir vėlei viskas suksis juo, kaip kad buvo nuo pat pradžių. Iškrypę iš Visatos sukimosi, į jį sugrįš, arba pasitrauks visai, gal amžinai…
Sugrįžki, aš tave kviečiu, sugrįžki į tikrovę, sugrįžki tu. Gyvent pradėk – nebeegzistuok ir kurki tikrovę savimi pačiu.

Parašykite komentarą

Your email address will not be published / Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.