kovo 19, 2018
Tėvams maniems
sausio 27, 2018
Pasijusti tava mažąja sesute
Su meile išlydžiu tave…
sausio 14, 2018
Stiklo karoliai
Akys išvargę, blizga lyg stiklo karoliai… Siela nuliūdus… ieško properšos nors mažutės… išsekus nuo asmenybės žaidimų… taip oro nori įkvėpti nors gurkšnį… šviesos kad ir mažame spinduliuke sušilti…
Tiesiog kalbėk, papasakok man, ką tu nori… tavo balsas mane ramina… švyti visa… Ir aš norėčiau būt tame… Kaip tai padaryti? Kaip būti man su tavimi drauge?
Gali. Prigluski prie manęs. Pati aš eisiu paskui tave, su tavimi drauge…
Ir priglundi. Sušyli. Atsitiesi…
Tiktai… trumpam, labai trumpam asmenybę apžaist pavyksta tau… Atsitokėjus ji staiga, sukyla. Nevalia, juk nevalia tau būti šviesoje… Ne čia… ir ne joje… Turi juk skendėt tamsoje.
Pašoki, nuo šoko to staigaus ir išleki tu kaip kulka, nesidairydamas, neatsisukdamas nė atgalios…
Ne… Čia aš per klaidą pakliuvau… Net neturėjau būti čia… Mano vieta juk tamsoje…
Baidaisi tu šviesos, suprantama man tai.
Bet jeigu panorėsi kada nors ir pasiryši tam iš širdies visos, suvokdamas jau, ką renkies…
Viskas paprasta labai, išties.
Tik pasisuk į ją ir ji tave apglėbs…
rugsėjo 4, 2017
Gyvenimo aušra nušvito
Kiekvienas rytas – tai nuostabaus gyvenimo pradžia. Džiugi, tyra pradžia.
Imk pats, leisk man… Imu pati, tampu savim…
Ar nebūtis? Ar nebūty?..
Kai bust imi…
Bundi…
Pramerki tu savas džiugias akis ir jau į pasaulį įdėmiai žvelgi…
Tyrinėji jį… Suvokt, suprast ir apmąstyt imi kiekvieną žingsnį, kiekvieną mirksnį pralekiantį prieš akis…
Pažadinki…
Tiek laiko laukei to…
Ir kai švelniausiu savu prisilietimu pažadinau tave…
Nusišypsojai man…
Tik tau pačiam nebuvo lengva, nes tikrovėn įkritai… o iš iliuzijos į ją patekt… lengva juk nėra…
Duokš ranką, pagelbėsiu tau iš visos širdies, jei panorėsi tik. Žinok, visad esu ir būsiu šalia tavęs, brangus žmogau, kad ir kiek laiko beprabėgtų, galėsi atsisukt ir vėl mane pajust.
Dėkinga tau esu ir dėkingumas šis – tai išlikęs šiltas mūsų tas ryšys.
Kai pažvelgė naikinimo energija į mane…
Kai susidūriau aš su ja…