Virsmas

Atgimusi iš pelenų

Miestas. Žengiu jo gatvėmis tyliai ir toje tyloje bandau išgirsti save. Praeidama pro vitrinas stebiu savo atvaizdą jose. Pavidalas mano juk visiškai tas pats… mąstau. Bet viduje… Aš atgimiau, esu tarsi nauja. Ir tai, ką pati padovanojau sau, už jokius, net viso pasaulio pinigus, nenupirksi niekados. Šioji dovana įstabiausia iš visų. Štai dabar aš tai jaučiu. Ją jaučiu, save jaučiu… šitoj gilioj, tamsioj, tylioj nakty. Tikiu Tavim, tikiu savim… tik patikėjus, kad galiu, pasiekiau, sukūriau tai aš, ką turiu. Pasirinkimas šis įvyko ne taip lengvai, skausmingai dar tuomet, bet su didžiausia viltimi širdy…

• • •

Klaidos dvasia

Aptemusi saulė… bet
kaitra nepakeliama. Išdegę viskas. Gyvasties beveik nėra. Kas tokio galėjo
nutikti mūsų Žemėje, kad ji tapo nebegyva?..

• • •

Pasijusti tava mažąja sesute

Atrodo visą amžinybę laukiau to…
Kad galvą ant tavojo peties padėti…
Pajusti kad tavo bučinį kakta sava… ir pasijusti… kaip kadaise… tava mažąja sesute…
Atradome… sutikome… tiek amžių blaškėmės, bet pagaliau sutikome… viens kitą mes…
Žvelgei savom liepsnojančiom akim tu į mane… jutau tą liepsną ir tada… plieskianti ugnis tavam viduj… ji šildo… bet su ja… tu būki atsargus… užsiliepsnoti greit gali… tik… plyyykssst…
Ir prakeiksmas tasai… kodėl prakeikei tu save?.. kodėl taip meilės tu atsisakei?..
Švieselė, nors ir mažutė dar… mažutis spinduliukas… jis neužgesęs dar tavy… išsaugok jį…
Atsiprašai… kad ne tik… bet ir meilę nužudei… atleidžiu tau, brolau… tik būk laimingas… nieko kito netrokštu tau… kad pagaliau, kad pagaliau tik leistumei tu meilę sau patirt… su moterim sava… sutiksi ją…
Leisk prieš kelionę dar apkabint tave… keliauki į pasaulį… ten atrasi ją…
Su meile išlydžiu tave…

Nuotrauka: Annie Spratt

• • •

Stiklo karoliai

Akys išvargę, blizga lyg stiklo karoliai… Siela nuliūdus… ieško properšos nors mažutės… išsekus nuo asmenybės žaidimų… taip oro nori įkvėpti nors gurkšnį… šviesos kad ir mažame spinduliuke sušilti…
Tiesiog kalbėk, papasakok man, ką tu nori… tavo balsas mane ramina… švyti visa… Ir aš norėčiau būt tame… Kaip tai padaryti? Kaip būti man su tavimi drauge?
Gali. Prigluski prie manęs. Pati aš eisiu paskui tave, su tavimi drauge…
Ir priglundi. Sušyli. Atsitiesi…
Tiktai… trumpam, labai trumpam asmenybę apžaist pavyksta tau… Atsitokėjus ji staiga, sukyla. Nevalia, juk nevalia tau būti šviesoje… Ne čia… ir ne joje… Turi juk skendėt tamsoje.
Pašoki, nuo šoko to staigaus ir išleki tu kaip kulka, nesidairydamas, neatsisukdamas nė atgalios…
Ne… Čia aš per klaidą pakliuvau… Net neturėjau būti čia… Mano vieta juk tamsoje…
Baidaisi tu šviesos, suprantama man tai.
Bet jeigu panorėsi kada nors ir pasiryši tam iš širdies visos, suvokdamas jau, ką renkies…
Viskas paprasta labai, išties.
Tik pasisuk į ją ir ji tave apglėbs…

• • •
1 2 3 15