30 gruodžio, 2016

Išvargęs…
Kai debesys plaukia…
Nors saulė pakilus, mėnulis rasotas… Rasą rytinę dar glosto… Voratinkliais žavis rasotais…
Ilsėkis…
Išbūsiu šalia… tyliai miegą tavą globosiu…
Atgauki jėgas, kad bangoms atslūgus vėl tvirtai, lengvai tu eitum…
Įžengsi rankoj su kardu lyg riteris šaunus…
Skraidysi tu ant debesų kaip samurajus koks guvus…
Plaikstos vėjyje tavi plaukai…
Veidas rimtas ir mąslus…
Kaip staiga tu surimtėjai…
Taip ir nusišypsai nejučia…
Sparnai… plazdenimas galingas jų…
Su vėju pakilai ir nuskridai…
Galvojau vaikščiosi tvirtai žeme, bet ne…
Skraidai… Tu jau skraidai… Galingais savo ir tvirtais sparnais… Tu juos užsiauginai… Sustiprėjo jie labai…
Žaviuosi tavimi…

∼ Skaityti Toliau ∼

18 gruodžio, 2016

Puikybei nesuvokiamas Meilės pasaulis tiesiog yra

Kodėl tai taip sunku suvokt, suprast?
Kodėl taip norisi sudėtingume tam palikt, gyvent?
Ir niekaip nesinori to priimt, jog ėjimais visai paprastais laimę sau pačiam ir aplinkiniams tu sukurt gali.
Mylėt taip paprasta išties, mylėt tikrai – ne prisirišimuose sėdėt.
Sukurk gyvenimą nuostabų savą, laimingas tapki, būk, aš meilės, laimės palinkėsiu tau, nusiųsiu ir savos dar dovanų, kad tik laimingas taptų, būtų mano mylimas žmogus.
Senki, kaip senka upės, negaudamos vandens…
Mylėk, tiesiog mylėk, širdį savą tu atverk, atvėrus ją energija jau gyvybinga į tave tekėti ims, atgysi, sustiprėsi ir pradėsi vėl mylėt, gyvenimo įstabumą tu pažint.
Bet ne… ne, ne, ne… puikybė tavo atsakys. Kodėl ir kam? Kam reik man sudėtingo, nesuprantamo pasaulio to ir meilės tos – mylėti juk sunku…
Ar taip? Ar iš tiesų?
Kai Meilė priimti nori į savą glėbį, laukia Ji tavęs ištiesusi plačiai rankas, atatupstas tu traukies – ne, ne, tai pareiga… ne, ne… juk skausmas ten… ko nori Ji gal iš manęs… ne, ne…
Nenori Ji, nieko Jai nereik… Ji myli, tiesiog štai taip lengvai ir paprastai…
Per paprasta sakai, tiesiog štai taip būti mylimam, kai toks netobulas esu ir tiek pridaręs aš klaidų?..
Jai tai nesvarbu…
Gal nori mane Ji įvilioti į savas pinkles?..
Ar?… Ne Jos tai įrankiai, puikybės tai žaislai yra… Todėl puikybė sprendžia per save, per savo (Tik) prizmę mato ji ir niekaip, na niekaip nepavyksta Meilės jai suprast…

∼ Skaityti Toliau ∼

18 gruodžio, 2016

Moters paskirtis kokia

Kiekvienai mūsų kaip atrast, suvokti ją?
Jei tai nelengva padaryti per save, pasidairykime aplink – į moteris kitas, vyrų mūs įsiklausykim, pasaulyje kas vyksta, pamatykim.
Kiek moterų, kokių ir kaip gyvena jos… prisimena ar užmiršo jos su kokia paskirtimi atėjo čion?
Susitikai štai išrinktąjį savą, paskui kurį per amžių amžius tu sekei ir dabarty jau atradai… ir…
Akimirka gyvenimo trumpa, kai užplūdęs džiugesys širdy, pakelia tave, jus drauge, o po to… tada…
Švelnumas tas ir džiugesys tasai rimsta, traukias… kaip kad tyla, blanksta upelio čiurlenimas džiugus… o ir… iš kur?.. randas užtvankos tos?..
Atsitrenkiam į „stogą“… nebėr kaip augt daugiau… kažkas neleidžia mūs viduj ir rangomės ir raizgomės toj „košėje“ savoj…
Kankiname save ir aplink kitus…
Tai gal štai toj gyvenimo akimirkoj trumputėj atsakymas mums ir yra… joje?..
Kas vyksta ten, tada?..
Kai Meilės įsupti pakylame link debesų…
Įsimylėjęs vyras, koks jisai?
O moteris pamilusi, kokia?
Žioruoja akys jųdviejų įsuptų jausmu ir, rodos, tuomet supranta jie viens kitą net be kalbų…
Ir vyras pasiryžęs viską dėl moters padaryt, žvaigždę iš dangaus nuskint… pakeist pasaulį dėl moters savos, dėl savos šeimos, bet ką ir viską iš Meilės tos sukurt, kad tik laiminga būtų ji.
Laiminga būtų ji…
Paklauskim vyrų, ko jiems reik iš mūs…
Kai bendrai kūrybai susilieja sielos dvi, kūnai du, gimsta įstabiausi kūriniai… Ir laimėj, meilėje jie būti sutverti…
Įkvėpki, jei tiktai gali…
Laiminga būki…
Meilingom akim savom švytėki jam…
Tik tiek?
Net tiek…
Įgyvendinki pilkoj tai kasdienybėj.
Ir ne mėnuliuku būki, nuolat keičiančiu savas fazes, o tapki jau saulute ir šildyk meile tu sava.

∼ Skaityti Toliau ∼

18 gruodžio, 2016

Susitikimas

Savam kely susitikau ir potyrį vėl naują aš išgyvenau.
Energijos tos nuostabios santalka vietoje vienoj.
Šypsojaus jai aš iš visos širdies ir ji atsakė man tuo pačiu ir kaip tai buvo nuostabu…
Sustojo ji… Stabtelėjau aš…
Akimirka viena, bet per ją…
Tame pajutime…
Apsijungė, rodos, Visata visa…
Energijos dvi susitikę šypsojosi viena kitai…
Kelią davė viena kitai, taip nuolankiai ir nuoširdžiai, materija tiesiog atspindėjo tai…
Su Meile jos nusilenkė viena kitai ir… pagarbiai, taip vyriškai, taktiškai, švelniai sustojus ji nulydėjo moterį meilinga šypsena…
Kai tokį potyrį išjausti jau gali…
Kai jau Visatą pastebėt imi, regi, jauti…
Tuomet jau matomas ir pats Visatoje tampi.

∼ Skaityti Toliau ∼

17 gruodžio, 2016

Šimtus aš kartų sustiprėsiu dėl tavęs…
Gal tūkstančius… tai nesvarbu visai… tie skaičiai juk nesvarbūs visiškai…
Stiprėsiu ir švytėsiu tau aš vis stipriau… stipriau… kad tik paniręs tu savoj tamsoj matytum šviesą tunelio gale…
Neri, grimzti gilyn ir vis gilyn… tuoj nepasieksiu aš tavęs… ranka mana nėra tokia ilga… ištieski savąją… prašau, prašau tavęs… nenerk giliau, negrimzk, nepasiduok…
Nebežudyk savęs, brolau… prašau… nebežudyk savęs daugiau… prašau…
Pramerk akis, pramerk… ištiesk rankas, ištiesk… pasieksiu dar tave…
Pažvelk… susitelkiau visa, sustiprinau, kiek tik gebėjau jau…
Nebežudyk savęs, prašau…
Švieselė pats esi. Mažutis šviesuliukas – jis tavy, pajuski jį… jisai tave aukštyn ims kelt, iškels, atgyt padės, atgyti, sustiprėt, pats imsi šviest…
Švieski, Šviesuliuk, švytėk.

∼ Skaityti Toliau ∼