Nusivylimas savimi kaip veikia jis

Sieki… Apsunkęs nuo naštos sunkios…
Gyventi taip ir ne kitaip… Pasiekti tai, ką turėtum tu pasiekt…
O kas gi kuria tą Turiu?
Reikalavimais ir lūkesčiais save veji, plaki… turi, turi, turi…
O nepasiekęs vieno tų Turi, dar labiau save tu kankini…
Taisyklių tiek aplink, dalį priimi, dalis kita paties jau sukurta yra… Taisyti nori vis kažką?.. Jei ne, tai kam renkiesi būt jose?..
Užtenka būt taisyklėse ir nuolatos taisyt, gana… jau laikas savimi gyvent…
Teisingam būt?.. O kam? Ir kas, koksai teisingas tas yra?
Ir jei to idealo tu neatitinki, ne kieno kito jis sukurtas, tavo juk paties, nusivili savim… Nes laukei, vyleis vis…
Tad gal nuspręsi, pasirinksi jau, nors ir pamažu visai, iš lūkesčių bristi pagaliau?.. Kai krantą tu regėsi prieš savas akis, kad čia pat jau jis, tvirtybę savo tu pajusi, iš kiauto to iliuzijų išsivaduosi.
Turiu tas sutrupės, dulkėmis pavirs ir tavyje užgims ne privalau, o Noriu aš. Ir štai tuomet, jau pasileidę su visa galia sava, jie lėks, jie skris ir nebeteks tau jau roniotis niekada.

• • •

Išlauksiu aš, kol panorėsi to pati

Taip tyliai, tyliai, nejučia susitelkė į tave erdvė visa…
Užduotas klausimas, atsakymo juk laukia ji…
Ar jau dabar? Ar tuoj? Kada?
Dar ne. – tau atsakau.
Nurimsta, atsitraukia energijos ir vėl… laukimo kupina erdvė…
O iš tavęs aš išgirstu: – Išlauksiu aš, kol panorėsi to pati.
Kantrus esi. Nors ir matau, kaip nerimsti, nusprendi kantriai laukt. Tik pasimokyti galiu to iš tavęs.
Ateis tam laikas ir žengsi žingsnį tą. Jis bus toksai, kad…
Nenoriu apie tai galvot dabar, analizuot. Lai viskas bus, kaip, kai bus dabartyje.
Kartais pamąstau ar išvis kada?.. Gal taip, gal ne…
Ir atsisveikinam šiltai, šiltai…
Tik suvokimo dar nėra visai, kad nė nespėsiu žengti žingsnių aš penkių ir tu…
Pakviesi grįžti atgalios… pagalbos paprašysi tu manos… už smagią patirtį dėkosi… ir šypsosies.
Širdis į širdį… Klausausi aš tavos, tuomet savos. Girdžiu ritmingą jų plakimą, kalbą abiejų… Ir potyris tasai, jausmas toks malonus, džiugus… į vienį susilieja jos… plaka vienu ritmu…

• • •

Virpėjo rankos, džiūgavo siela…

Raudonis skruostus nudažė žaviai…
Stovėjome dviese… Erdvė net mirgėjo… nuo raibuliavimų energijų gausių… Jos sklido ir gaubė, įsupo visus… Jų širdys sušilo… Nuo to kaip džiugu…
Meilingas vėjelis, pagavęs tą jausmą šiltą, glostė plaukus tavus… Spindėjo… Ir saulė šypsojos išlindusi iš už debesų… Planetos sujudo… švytėti ryškiau jos pradėjo… tą jausmą jos atspindėjo… Taip gera, malonu ir smagu…

• • •

Išlaisvint vaizdinius svarbius iš dogmų tų keistų, sunkių

Į virsmo metą ateinu, nes suprantu, tik čia ir tik dabar galėsiu aš atlikti, įgyvendint tai, ko trokštu širdimi visa.
Suvokiu tai, kad kelias nebus lengvas, laikotarpis toli gražu nemalonus, kai į paviršių kils ir veršis lauk užsisenėję pūliniai. Turės juk viskas iš esmės išsivalyt, kad jau kitaip, naujai pradėtų vykt.
Ir klausimus girdžiu: „Ar pasiruošusi esi? Esi tikra, kad sugebėsi įgyvendint tai? Kad perlipsi ir atlaikysi tai? Ir kad atbusi ten iš miego kieto ir gilaus? Ir kad… šįkart išmoksi, padarysi tai ir neišduosi Meilės tu gyvenime ir šitame?“.
„Esu tikra.“ – aš Jiems tariu. „Sudrebinsiu aš iš esmės save, kai metai šešeri praeis. O iki tol, kad neužmirščiau, ko aš tens einu, kol siela mano užgožta labai dar bus, kaip priminimą pačiai sau aš frazę vieną siųsiu nuolatos. Ji užsimiršti man neleis. Ir štai tada, kai sukrėtimas tas įvyks, atbusiu ir į tikrovę sugrįšiu aš, kad išvaduot, išlaisvint vaizdinius tokius svarbius ir ligi šiolei vis dar pavergtus, siaubingai iškreiptus. Juk negaliu kitaip. Juk sugrąžint turiu, grąžinti tai, kas užmiršta, kas prarasta yra. Einu.“
Išaušo ta diena ir tapo taip baisu… byrėjau dalimis… pasaulis, kurtas ištisus metus, virto pelenais… dar dienos kelios, gal mėnesiai keli… o gal… akimirka viena?.. Laiko juk nėra… ir nebelaikė nieks manęs… mačiau tik savą tikslą… ir pakilau iš pelenų… šiurpu… viena… bet kai apsidairiau…
Švieselę savą pajutau aš viduje, pabudo ji, o su ja pabudau ir aš kartu. Ir supratau, kad ne viena esu. Tave kely tam sutikau. Kaip keista ir ne keista visiškai suprast, kad susitinkam mes visi neatsitiktinai, kad į pagalbą ateinam mes viens kitam, padėti pamatyt, suvokt, išmokt ir į tikrovę taip sugrįžt. Susigrąžinti tikrąjį vaizdinį žmogaus, žmogaus tokio, koksai sukurtas buvo dar kadais. Išsveikti iš viruso kankinančio visus.
Aš ne viena, ne vienas tu esi… mes vieny esame visi… pasauly šiam, Visatoje plačioj… aš tam ir to čia atėjau…
Kai pabudau… Atmerkiau aš plačiai akis, prisiminiau, ką susitarę buvom su tavim, padėjai man tai prisimint… Parodei vaizdinius man tuos svarbius savim ir leidai man išjausti juos…
Įnešusi tą patirtį ir suvokimą per save…
Ir būtent čia…
Ne šiaip juk būtent čia užgimusi esu… šitoj šeimoj… šitoj šaly savoj…
Juk kas?.. Kas kitas jei ne aš?..
Palikti?..
Ne, niekados…
Aš čia ir neišduosiu nie-ka-dos…
Nesiblaškysiu ir nepraleisiu dar ir šio gyvenimo tuščiai… o įgyvendinsiu aš tai.
Švytėjimą mūs Žemei atėjau aš sugrąžint. Ir Meilę, Dievą į savą gyvenimą ir vėl priimt. Tikrovėj pagaliau jau būt, gyvent ir iš Tikrovės vaizdinius paėmus rodyt juos kitiems.

• • •

Širdis į širdį… ir žodžiai nesvarbu visai… ar jie yra, ar nėra jų, kokie jie bus…
Jautiesi taip gerai.
Tiesiog gali būti savimi. Esi. Tiesiog esi savim.
Tas nuoširdumas (nuo-širdies), tas atvirumas, kai atverta širdis.
Be jokių kaukių, be painių minčių, taip gera būt.
Ir dovana ta iš visos širdies ir dar tasai… skrendu. Paprastumas visame kame ir niekas, viskas nesvarbu, todėl ir lengva būt.
Tiesus, tiesiai… tiesiai sakai, juk supranti, jauti… kaip knygą atvirą skaitai… ir man tinka taip labai.
Tikrai ir tikras visiškai žmogus.
Kai supranti, kiek netikrų… Stebi ir kaukes pamatai tu ant veidų, sustingusias ir akmenines, negyvas… Vienok sunku… Suakmenėję negyvi veidai (dievai)… Bet ir… susitinki kitus… ir kaukes trupančias ir byrančias regi… Tikri. Gyvenimo džiaugsmo jie kupini. Ir pagaliau laisvom širdim.

• • •
1 20 21 22 23 24 31