Kai gyvenimas, rodos, virsta aukštyn kojom, viskas neišvengiamai kinta, kai net nežinai, kokia tavęs laukia rytdiena ir išsigandęs nugrimzti į save, kur susisukęs į mažulytį kamuoliuką, nori pasislėpti ir užmigti visiems laikams, Visata ima tave kelti, žadinti, rodyti tau nuostabiausius dalykus, kuriuos per savo skausmą, savo užverktas akis negebėjai, nenorėjai ar atsisakei matyti.
Diena iš dienos, valanda po valandos Ji tave stebina, džiugina, pralinksmina. Kai tik apima noras susigūžti, tau pasiunčiamas ženklas, nuostabi Visatos šypsena ar dangiška akių žydrynė, gili ir raminanti lyg jūra, skambus lyg varpelių tilindžiavimas juokas. Stebi ir stebiesi kaip viskas vyksta – kartais netikėtai, kartais atbulai ar netgi aukštyn kojom – Visatos dovanos tiesiog plūsta ir kuo įvairiausiais pavidalais. Pabundi iš ryto ir su dideliausiu atradimo ir susižavėjimo džiugesiu atklysta mintis – kuo šiandien stebinsi Visata? Plūsta begalinis dėkingumas Visatai, Dievui – ačiū, ačiū Jums už tą nuostabumą, ačiū Jums už tas dovanas, tą palaikymą, tuos siunčiamus ženklus, siunčiamus pagalbininkus – kaip gera jaustis vieniu, vieniu su Jumis, su visu kuo supančiu, justi šalia savo brolius ir seseris, jų švelnų rankos ištiesimą, apkabinimą, jausti jų rūpestį ir palaikymą, tvirtą užnugarį, kai gali visiškai nurimti, atsipalaiduoti, jaustis visiškai saugus ir drąsiai žygiuoti, juk vien to jausmo, to žinojimo užtenka, kad sukaupti savyje jėgas ir žingsniuoti pirmyn.
Ačiū jums, Visatos atstovai, laisva valia pasirinkusieji ir ateinantys man į pagalbą, ačiū už palaikymą, už džiugias, smagias akimirkas, už pamokas jums ačiū. Kaip gera, kaip gera gyventi Visatoje, kaip gera būti Dievo dukra – ačiū Tau, Dievulėli, už dovanotą gyvenimą, už suteiktas galimybes, už laisvą valią, už Meilės energiją Tau ačiū.

• • •

Atskleisk save dabar pajuski
Sielos gelmėse žinias išgirski
Garsiai aiškiai perskaitysi daryti ką žinosi
Braidyk po pievas debesis pajuski
Gausybę rasi ten žinių bandyk suvokti
Sužinoto esmę dabar esi laisva
Esi jau ta kurią (kokią) sukūrė
Kūrėja galinti pakilt Visatos toliuose
Ištirpti erdvėje panirt vandenyse
Susemt žinias pasklidusias Visatoje plačiai
Ir sulipdyt visas į vienį
Tai raktas bus kuriuo pasukus
Galėsi atrakint duris visas kely savam
Akys sielos ves tave keliu tikruoju
Galėsi kurti stebuklus

• • •

Laisvi kaip paukščiai nardom tarp bangų ir vėl padangėj susitinkam, lyg atskiros bangelės mes putojam, kylam, šėlstam ir vėl panyram susiliedami į vienį, vieningą jūrą, vandenyną ir vėl iš jos pakylam. Kodėl banga tokia galinga – nuplaunanti krantus ir skardžius bejėge tampa siautuly audrų, kodėl audra tokia siaubinga – tik virsmas amžinam kely, kodėl užmiršome mes amžinybę, atsižadėjom jos, kodėl į laikinumą kritom ir žaidžiam tuos yrančius jau žaidimus? Nauja aušra sušvito, o matymas nejau ar nepakito? Pasirinkimas vienas, paskiras mums kiekvienam ir nežinia tenais tu pasiliksi ar žengsi jau naujai, ar prapultin nugrimsi, o gal į šviesą tu pakilsi.

• • •

Kai skendėji giliai giliai lyg beribiam juodam vandenyne, rodos, be vilties iš ten pakilti ir išvysti šviesą, Visata tau atsiunčia žmones, kurie savo atviromis, meilės kupinomis širdimis lyg dideliais, galingais, angeliškais sparnais ima kelti, nešti tave į šviesą. Jauti sparnų jėgą, apglėbiamos erdvės dydį ir galiausiai išnyri į įsupančios šviesos plotmę, plotmę, kurioje gera būti, kurioje veriasi ir švyti tava širdis. Junti begalinį dėkingumą tam angelui su nuostabiais, dideliais, galingais, švytinčiais sparnais. Junti dėkingumą Visatai, atsiuntusiai tą angelą tau į pagalbą, angelą ir vėl išnešusį tave iš pražūties, angelą, padedantį tau užsiauginti savus sparnus, kuriais galėsi jau bet kada pakilti.
Susikabinam rankom – jos tokios malonios, švelnios ir rūpestingos, jose jautiesi toks saugus, ir mokaisi skristi, skristi savais, dar silpnučiais sparneliais. Kai rankos pasileidžia, jauti kaip jie tavęs dar neišlaiko, tik trumputį laiko tarpą toje palaimoj išbūni ir vėl krenti (ar puolę angelai tai tie, kurie skraidyti nebemoka, nevaldo jie savų sparnų?), vėl pakelia tave tie žmonės-angelai. Pažįsti šviesą vis labiau ir savus sparnus labiau vis įvaldai, skraidyt pavyksta vis ilgiau. Kaip gera čia – su angelais skraidau ir kiek aplink jų daug.

• • •

Prabėgo dienos, savaitės, slinko mėnesiai… Atrodė, viskas tęsiasi taip ilgai… Tik… Atėjo diena, kai tas ilgesys ėmė rimti, jo nebeliko, gyvenau čia ir dabar, viename taške – be ilgesio, be praeities ir be ateities. Nebuvo nieko, nieks neegzistavo, tik šiandieną sutikti žmonės, besišypsantys žmonių veidai, tiesiamos žmonių rankos, atveriamos žmonių širdys. Taip, žmonės, jie egzistuoja, jie tokie nuostabūs, jų dar yra, juos gali sutikti netgi netikėčiausiose vietose ir suvokti, kaip gera gyventi tarp jų, su jais.
Kodėl gyvenime tu toks žiaurus?
O ne! Tu nuostabus!
Ir koks įstabumas, kokia šiluma apima, įsupa tave, kai sutinki šildančią širdį ir suvoki – aš, aš taip pat noriu šildyti, šildyti tave ta nenumaldoma, meile spinduliuojančia šiluma.
Ir ačiū, ačiū už tai, už tą šilumą spinduliuojamą meilės kupina širdimi. Ačiū tau gyvenime!

• • •