Žavingasis protas

Koks jis nuostabus.
Pažint jį taip smagu.
Kiek pastangų jis panaudoja mums.
Pasaulis jo toks įstabus.
Ir kiek talpina jis savy žinių.
Žaviuosi tavimi. Žavingas noras tavo tas viską suprasti, atkapstyt, į lentynėles tvarkingai sudėliot, tik.. na turi būti tau labai sunku, kai tu apkraunamas esi dabartyje ir tuo, kas visai ne tavo juk yra..
Kaip sudėtinga turi būti tau susivokti jausmuose, juk net ir čia pajungiam mes tave… Galiausiai, kol tu perkrovą patyręs, imi blokuot, atmest jausmus, kaip nesuvokiamus tau dalykus.
O juk tu tiek daug išties gali. Lyg enciklopedija esi. Bet ir..
Taip norisi palengvinti tą dalią tau – nuimt, nukraut, neužbombarduoti nei jausmais anei patyrimais naujais, kartais, o gal visai dažnai, tau nesuvokiamais… Kitoniška informacija neužverst tavęs ir leisti pailsėt, kai aš žengiu į pasaulius tau nepažintus.
Apsaugoti, pasaugot norisi tave, juk tu mana dalis esi, mana dalis tokia juk mylima, kaip ir bet kuri kita.

• • •

Trys esti mums duoti dalykai
Meilė siaubas ramybė juos suvienyti (sukurti)
Reikia į vienį kuris
Leis sukurti nepakartojamą kūrinį sieloje
Su kuriuo (kuriame) mes sugebėsim suvienyt pasaulį
Mūsų sugebėjimai aukštybėse kurti tvarinius
Virs realybe kurkime

• • •

Gyvenimo žaidimas smagus

Gyvenime žaidimus pasirenkam mes įvairius, kartais smagius, kartais liūdnus ar sudėtingus, o gal visai lengvučius, paprastus. Ir kiekviena ta patirtis, kokia bebūtų ji, ji mums kažkuo svarbi.
Dar to sužaidus nebuvau, todėl dabar renkuos ir patirtį iš to paimti sau gebu.
Plačiojoj jūroj nardyčiau aš lyg. Neriu ir vėl iškilus mėgaujuos tuo žaidimu.
Jausmais pajutus, tik tuomet, po to, galiu sau viską sudėliot.
Kaip tai išties smagu.
Plačiojoj jūroj nardyt sau laisvai ir būt laisvu žmogum.
Širdis apsalusi nuo to, ką atrandu, nuo suvokimo to, kaip viskas vyksta ir dėl ko. Ir užduotį aš savo pasirinktą suprantu, galiu, renkuosi įvykdyt ją, projektą naują savimi kuriu.
Ir suprantu, kad viską aš valdyt galiu, gebu. Toks keistas, keistas jausmas visame tame. Minčių toks srautas plūsta, pasimetu jose… Pasidalinti noris visu tuo, bet… ar tai kam nors svarbu?.. Išjausti visa tai pati ir tik pati turiu, kad visu tuo aš neapsunkinčiau kitų…
Bet pasimėgauti net tuo aš leidžiu sau. Juk pavargau, tiesiog aš pavargau sunkumą jausti visame kame, visai kitaip yra būti maloniam jausme.
Smagu. Gyvenimo žaidimas tas smagus yra.

• • •

Blaškume paniręs

Nardai lyg giliam tu vandeny…
Reikalų daugybė… Informacijos lavinoje esi…
Įprasta ta kasdienybė… Visa tai „suvalgo“, atima tave – gyvenimui nelieka nė tavęs… neišneša galva…
Galvoji gyveni, nes savo fix idėjų tu sieki, nesidairai nė į šalis, link jų tiktai leki, skubi…
Atrodo, nei grožio nematai aplink, jausmų tu nejauti šiltų, šaltis tik viduj…
Vis reikalauji iš savęs – daugiau ir dar geriau…
O jau tuomet, kai tam taške esi?.. Ką ten jauti?..
Ar jau tenai, jame, laimingas tu esi?
Ar tikslas tas, svajonė proto sukurta, ar buvo ji tikra? Ar laimę, džiugesį sukėlė tau jinai ir kaip ilgai? Kartelė pasiekta, o kas tada?
Kur link tau eiti? Kuo tapti, būt? O gal vaikysies ir toliau savų iliuzinių minčių?
Kur ta riba tikra? Ar ji išvis yra?
Ką reiškia tobulu tau būt? Ar tobulys tu nori būt?
Tik protui ribos tos yra. O kur sielos mūs riba?
Žmogau, tu amžinas esi. Tu alfa ir omega ir alfa vėl. Kur pasibaigsi tu, iš naujo vėl tu prasidėsi ten. Visame kame, Visatoj plačioje.
Nuskrisi į žvaigždes ir jau gyvensi tu jose. Ten darną, vienį savimi tu kursi.
Svajonė amžina gyvenimu tau taps, Visatoje pasklis ji plačioje.
Ir saulės švies tau dvi, jei panorėsi to išties. Ir sąryšiai vienovę kurs po aukštu tuo, spalvotu dangum.
Planetos visos apsijungs, pargrįš pirmieji žmonės atgalios. Tu pasitiksi juos širdim džiugia ir Meilės kupina, sutiksi tu savus tėvus ir vėl už rankų susikibsite ir atstatysite ryšius, iki šiolei nutrauktus. Ir ratas tas, jis vėlei apsijungs ir vėlei viskas suksis juo, kaip kad buvo nuo pat pradžių. Iškrypę iš Visatos sukimosi, į jį sugrįš, arba pasitrauks visai, gal amžinai…
Sugrįžki, aš tave kviečiu, sugrįžki į tikrovę, sugrįžki tu. Gyvent pradėk – nebeegzistuok ir kurki tikrovę savimi pačiu.

• • •

Dėkingumas

Kai begalinį dėkingumą tu jauti, atrodo, net netelpa jis širdy, noris jį dalint, dalint, išreikšti, išsakyt.
Kaip gera, kaip smagu, džiugu, dėkinga jums esu.
Taip gera mums su jum, o jums su mum.
Taip nuostabu stebėt, kai visas rūpesčiuos, sunkume paniręs tu tiesies šalia, atsigauni ir džiugesį junti ir už tą lengvumą savu rūpestingumu apgaubi, atsakomybę perimi į savas rankas, kad tik saugiai ir ramiai jaustųsi moteris šalia tavęs. Ištari – ramiai ir nusišypsai nuostabiai.
Ir taip saugu, saugu, ir taip ramu, ramu, taip lengva ir džiugu. Stipriose rankose jautiesi visiškai saugi, kad ir byrėtų mechanizmai dalimis. Ramiai, aš perimu visa tai, įveiksiu visus sunkumus ir įgyvendinsiu tavus tikslus.
Atsipalaiduoji, nurimsti ir plūduriuoji gyvenime lyg ramiam vandenyje, bangelės tos mažutės, glosto, supa jos tave, srovelės nedidutės nuneša tenai, kur tinkamiausia tau pačiai.
Ačiū, ačiū jums už tai.

• • •
1 23 24 25 26 27 31