8 rugsėjo, 2016

Proto valdžia dabarty

Užgniaužę jausmus, lyg robotai, žygiuojam per gyvenimą protui atidavę visą ir visko kontrolę. Visose srityse valdo jisai, pavargęs, blaškus dabarty, nepaveža krūvių tokių jam sukrautų.
Išlaisvint bandau, išvaduoti kitas aš savo dalis, kad vėl tapti, būti žmogum, energijas visas savo apjungt ir darną sukurt, gyvent širdimi, siela sava pagaliau ir trečią energiją – žmogiškąją atkurt.
Ne taip ir lengva man šitam kely, bet užsispyrimo pakankamai many.
Sustoji, sutrinki, kaip elgtis kartais nežinai, bet kelias po truputį jau ryškėja prieš akis – iliuzija jau sklaidos, tikrovę pamatai, budrumą išlaikydamas aplinkoj susiorientuoti bandai ir, jei pačiam tai sunkiai einas, kitas tu sielas sutinki ir apsijungę jūs tikslai ir ryžto, ir drąsos priduoda, atsakymai ateina jau lengvai.
Stebiu, klausausi įdėmiai – Visatos visad siunčiami ženklai.
Visatos dėsniai veikia nuostabiai. Ir atspindį regiu, atoveiksmį jaučiu, Visatos gausą aš patirt galiu, laisva valia kuriu – atsakomybę savo aš tame jaučiu, kiekvienoje minty ir kiekvienam savam jausme, veiksme – mąstau, kaip gali tai įtakoti aplinką. Dėkinga už visa tai esu. Ir tik per jausmą savą aš tai išjaust, suvokt galiu. Kodėl tu, prote, viską nori kontroliuot? Renkuosi jau kitaip dabar, renkuosi būt žmogum tikru ir trokštu žmogišką energiją atkurt.
Tau trūksta vis žinojimo, žinių tu atkapstyti vis daugiau bandai, nežinomybė slegia dar tave. Aš nežinau – sakai. Bet ar žinojime esmė visa? Sąmoningumą žinios ar atkurs ir išmintis nuo jų prabus? Taigi kodėl tuomet pasaulyje tiek mokslininkų garsių, o darbai kur jų? Kame paskendus jų mintis, energija gaji? Kodėl tiek protų didelių ir veda jie mūs Žemę pražūtin? Naikinimo energiją maitina jie sava galia.. Kokia mūs proto paskirtis yra? Protas – protą – pro-tą praeinanti mintis ar jausmas įgauna kitą išraišką.. vadinasi, mūs Protas tai jungtis yra su pasauliu materialiu – o dabarty valdovu tapo jis paverstu?..

∼ Skaityti Toliau ∼

8 rugsėjo, 2016

Gyvenimas tarp gyvenimų

Gaivinantis Meilės gurkšnis įkvepia naujas jėgas tavy ir į palaimą panyri… Naujam gyvenime esi, jį naują tu kuri, kai keliose dienose gali tilpti visas jis. Dešimtmečius pragyveni.
Kokia gelmė ir koks tas patyrimo gylis… vaizdai tau prieš akis išnyra… jausmų banga įsupus pakelia ir nuneša tenais. Koks grožis kuriamų svajų – spalvų, jausmų ir patyrimų atrastų…
Nereikia šaukti vienas kito mums, nereik kalbėti mums, tik laikomės už rankų, žiūrim į akis ir nyrame gilyn ir vis gilyn ir sieloj mes viens kito atsidūrę, pajuntame kvietimą tą ir leidžiam Meilės žiedui išsiskleisti mumyse.
Tas įstabumas jo, energijos šviesios gausa atveria galimybes kitas…
Kalnai gūbriuoti, statūs ir aukšti į debesis įkopt gali. Danguj esi. Žydrynėj, toliuos ramiuose plauki… Taip lengva, gera ir jauku, tiesiog skrendu, nešu, kuriu…
Akimirka šita – ji mums skirta, tarp tų erdvių, tarp tų laikų ir šiam svaiginančiam sūkuryje, mes atsiduodam jam… ir kur nuneš mus – nesvarbu, jei tik Meilėje kartu…

∼ Skaityti Toliau ∼

26 rugpjūčio, 2016

„Visų liūdniausia, kad nūdienos žmonija beveik nebesugeba logiškai mąstyti. Tas nesugebėjimas – ne šiaip liūdnas faktas, o, ko gero, pati baisiausia epidemija, paverčianti žmoniją apkvaitusiais graužikais, ryjančiais kits kitą ir naikinančiais savo gyvenamąją aplinką. Iš tiesų dabar žmonės – graužikai savižudžiai.“
„Taigos senolis sakė: kol lauksime, kur mus kas pastūmės, kol kiekvienas pats nepradėsime mąstyti apie gyvenimo esmę, tol neišsigelbėsime iš socialinių kataklizmų virtinės. Ir nebūsime laimingi.
Ko gero, taip ir yra.“
V.Megre Aštuntoji knyga (antra dalis) Meilės apeigos

∼ Skaityti Toliau ∼

26 rugpjūčio, 2016

O Lietuvoje gera būti arba vakarėjanti miško pasaka

Ar susimąstytum kada nors, kad tik keleta kilometrų skiria dvi skirtingas erdves, du skirtingus pasaulius, o juk žmonės į kosmosą skrenda, čia pat, po savo nosimi esančio nepažindami, nematydami ir juolab neišjausdami, tokį grožį tiesiog atmesdami…

∼ Skaityti Toliau ∼