Asmenybė nenorinti ištirpt

Asmenybė mūsų, ji tokia gaji ir priešinas be galo, nenori niekaip ji ištirpt, išsisklaidyt, sunykt – nejau pradėsi tu gyventi širdimi, tai neįmanoma, juk reikia daug sudėtingiau, tuomet galėsiu išlikt ir aš pati, valdžios nenoriu atiduot, prarast, o juolab išsisklaidyt, ištirpt nebūtyje, mane juk baisiai gąsdina ta nežinia.
Todėl su protu bando atkapstyti ji paaiškinimus, pateisinimus įvairius ir į sistemą jai reik būtinai įsipaišyt, kad būt tokiai kaip ir visi, nes jei gyventi savo širdimi, tiesiog juk iš sistemos iškrenti ir negali, jau negali tu būti „normali“.
Pasaulio sudėtingumo išlaikyt taip nepavyks, nes viskas tampa paprasta perdėm.
Tik liūdna darosi dažnai, kai tą „normalų“ tu pasaulį kitokiom akimis jau pamatai…
Ir kaip tuomet, kaip tai ištvert – ne likti tam skausme ir kančioje ir nebandyti vėl širdies tau uždaryt, kad neskaudėtų jos daugiau jau niekados, dėl bakchanalijų visų dabar jau išvystų, ir kad atsakomybės neužsikrautum tu per didelės – turiu aš visa tai pakeist, visus išnešt iš to aš privalau – nes tik save, tik savyje, tik per save gali šiukšles valyt ir spinduliuku šviesti, šildyt tai ar tuos, kas tau brangu. Juk neišnešiu aš tavęs anei kitų, nei vieno jų, jei pats žmogus laisva valia nepanorės ir žvilgsniu savu tavęs nepasikvies.
Tad asmenybei savai leisi tu ištirpt, išsisklaidyt ar ne, pasirinkimas laisvas kiekvienam, gali gyventi čia tiek jos lygmenyje, tik jai ir protui atsiduoti visiškai, gali jau ir kitaip.
Kodėl čia atėjau, kodėl?
Tad kiekvienam, ir tik jam pačiam, pasirinkt, kaip šį gyvenimą savą nugyvent.

• • •

Vyriškoji energija

Tvirtybė ir galia, stiprybė ir drąsa.
Tu šiam pasauliui atėjai, kūrėjas tu esi jame. Žavinga ta energija tava, tvirtybė tavo jaučiama, tava galia, tas ryžtas tavas, savarankiškumas, pasitikėjimas kūryboj savoje.
Atsakomybė tavo jaučiama visame kame.
Rūpestingumas ir jauki ta apsauga tava dar pastangos, kad laiminga taptų, būtų tava šeima.
Tu tiek savim neši ir tiek kuri, ir visą juk save tu stengies atiduot, kad tik sukurtum laimę, džiugesį savojoj aplinkoj. Pasaulį stengiesi pakeist ir naujo kuo daugiau jame paskleist.
Energija ta vyriškoji, kokia ji nuostabi ir kaip nemokam mes moterys dar jos priimt, ir koks tas mūsų elgesys.. Tu įdedi tiek pastangų ir tiek jausmų, tiek nuveiki įvairiausių darbų ir vis neši ir viską atiduodi jai, bet vis ir vis ir dar vis viena negana.. kol.. bet čia, štai šitame taške, ir sustokime..
Aš moteris esu ir moterų visų vardu į jus visus ir į kiekvieną atskirai kreipiuos.
Atsiprašau. Atsiprašau už tą nesupratimą jūsų paskirties ir užduoties, už begalinį savanaudiškumą ir norą jus užvaldyt, turėt – pasisavint, prisirišt, už lūkesčius tuos begalinius ir už reikalavimus nuolatinius, už nesupratingumą ir už skaudulius visus, už negebėjimą laimę savimi sukurt ir džiugesiu spindėti jums, už negebėjimą mylėt tikrai, už tai, jog stumiam įstabiausią Dievo dovaną – Meilės energiją mes nuo savęs ir neišmanom, kaip tinkamas sukurti sąlygas būti Jai.
Savim ir tik savim tai perkeisti galiu ir garsiai ketinimą tą išsakiusi jau veikti aš imu.
Meilės energija, juk ji tokia tyra ir nuostabi ir kai pajusti ją imi ir pamažu pažint, taip noris Ją dalint.
Tuomet gali priimti ir pamilti vyrą jau tyrai ir nieko sau nereikalauti, nenorėt, tik Meilę, šviesą dovanoti, skleisti savimi, ne laukti iš tavęs, o pačiai tave laimingu padaryt.

• • •

Prasidėjo nuostabi nauja diena. Maloniai glostantis vėjelis žadino iš sapnų karalystės, įstabiai kvapnus, pavasario gaiva dvelkiantis oras nuteikė dar maloniau, iš už debesų besišypsanti saulutė žadėjo dar vieną, kupiną netikėtumų ir atradimų dieną. Ir kiek jų šiandien daug, kiek pasipylė staigmenų, kiek potyrių, kiek atradimų vėl ir vėl naujų.
Imu tave už rankos ir vedu ir einam mes kartu, susipažįstam su pasauliu jau lyg naujai štai atrastu, nepažintu. Tas akmenėlis dovanų, tas gyvūnėlis šiltas ir meilus, tartum gėlėm pražįsta meilė vėl naujai. Atrodo, net netelpa viskas viduj, veržias lauk ir sklinda jau aplink, jei tik, jei tik…
Tad dar ir dar kartą sakau – kaip gera čia gyventi, Visatoje šitoj, ir dar, ir dar dėkoju Tau ir nenustosiu niekuomet daryti to.

• • •

Debesys ims sklaidytis
Saulė skaisčiai nušvis
Josios įgaus galių kilti aukštyn
Šimtais tūkstančiais veršis
Aukštyn tik aukštyn
Patirti palaimą jos trokšta
Tapti Dievo vaikais
Jums lemta užgimti karštaisiais saulės spinduliais
Kilkit jūs kilkit ten aukštai aukštai

• • •

Kai Meilės prioritetai tampa jau kitie

Kai žmogų naują sutinki, į ką žvelgi?
Ar esatį jo nori tu pajusti, ar kūnas sužavi, gal traukia jojo padėtis, daiktai prabangūs, mašina nauja ir piniginės storis? Įvertini, pasižvalgai, tuomet nusprendi – šis gerai, pakankamai jau turi jis, o anas dar per mažai.
Dabartyje ta „meilė“ štai tokia yra, o ir ne vien tik tai… Dar supratimo, dėmesio pareikalauji, saugumo, dažnai matuojamo pinigais, bijai prarasti „brangų savo daiktą“, todėl pavydo pliūpsniais jį apdalini. Ir „myli“ tu dažnai ne tikrą žmogų, o įvaizdį tik jo, kuris sukurtas tavo juk paties…
Ir būna, kad tikrovėje prabudęs niekaip atitokti negali, kur dingo tas „žmogus“ nesupranti… Kur „meilė“ išgaravo jo, tava ir ar buvo ji išvis kada?
Dažnai mes nesuprantam, nesuvokiam, kad Meile mes vadiname tik pakaitalus jos, bet iki to priėję jau galim perkurt visa tai, pakeisti pagaliau Meilės prioritetus ir imti jau mylėti Meile ta Tikra. Be sąlygų, be lūkesčių, be baimės jį prarast, juk jis niekad nepriklausė ir nepriklausys niekam, mylėti tikrą žmogų, tokį, koks jis yra. Bet tam pažinti jį turi pirma… Pažinti jo jausmus ir pamatyti jo žvilgsnius, išjausti sielą jo, esatį pajusti ir priimti, pamilti kiekvieną aštrų jo kamputį… Ir nevaržyti „meile“ jo sava, nes Tikra Meilė, tai Laisvė juk yra.. Ir gera būt tame jausme, ir gera juo įsupt tave, ją visą atiduoti tau.. kad tik gebėtum savo ledą ištirpdyt, sušilt tame jausme…

• • •
1 25 26 27 28 29 31