Kai praeitis šaukia

Eina metai, amžiai, tūkstantmečiai slenka. Užsimiršta viskas, lieka praeity.
Bet grįžta tai, kas jau patirta ir neišmokta vis.
Ir vėl naujai mes susitinkame visi. Senas grąžinam mes skolas ir baigiam užduotis kadaise pradėtas, tik prisiminti tenka jas. Vien žvilgteri atgal ir pamatai, kas, kur ir kaip. Tenai buvai ir tą sklaidei, susitikimas tas ir šis ir vėl atsikartoja jis.
Svarbu suvokti ir užbaigt, bet tuo pačiu neužsižaist….
Kiek daug gijelių gijų, vingelių vingių vinguriuoja, susipina ir vėl išsidėlioja… O išdėlioti galime tik patys juos, bet kaip tai pamatyt, suvokt, jei matymas labai ribotas, siauras kartais būna ir kaip tos galimybės neprarast, kitos jau galim neatrast…
Taip sukamės mes lyg pakliuvę į verpetą, dėliojamės mintis, jausmus atradę… Sugrįžę tie prisiminimai mums sudėlioja tam tikrus taškus, o kartais atvirkščiai – klaustukų eilę iškelia ir vėl į painiavą panyram ir tarsi iš bangų išnyram su suvokimu jau nauju, savim nauju – labiau jau pažintu ir atrastu – štai taip atrišinėjam mazgelius per ilgus, ilgus amžius sukauptus. Šitam gyvenime, štai čia, dabar naudojuosi atėjusia galimybe, juk gal vienintelė ji man duota… Bet juk ir amžinybė – ji yra ir ji šalia, tik leisk tu sau patekt į ją…

• • •

Pildantis ir užpildantis, įtraukiantis ir įsupantis, švelnus ir maloniai šildantis…
Švelnus glostymas, stipresnis gūsis, audra praėjus, viesulas praūžęs… Ir dar, ir dar… ribų nėra niekam…
Link ko ir kur, kur eiti kiekvienam, o gal vienam, gal paskiram, tik tau, tik man?..
Tiek daug gyvenimo kelių ir išblaškytų, supintų, blankių, pilkų, nepastebimų ir dar šviesių, ryškių ir laimės kupinų…
Sustoji ir dairais aplink, o gal tik bėgi ir nieko nematai, pro šalį praskrenda visi vaizdai ir tik sulietą paveikslą pamatai, jeigu išvis tu pamatai… O apsižvalgęs, ką regi, kur link eini, kur sielą savą tu vedi?
Žingsnelis po žingsnelio, mažučiais mažulyčiais kuri gyvenimą tu savą arba eini aklai… į prarają…
Kai siela šnibžda, šneka su tavim – tu negirdi, kai klykti pradeda tiesiog – tuomet pyksti – likimas keistas mat kažkoks, ramybės čia nėra jokios.
Susimąstyti prašo juk tavęs – pajust, išjaust, suvokt, atsitokėt, prabusti pagaliau, kiek dar merdėsi tuštybėj tu savoj?
Ne, ne, ne laikas dar, nepatogu, sunku, nenoriu lipt iš to, kur šilta ir jauku, lizdelį susukau šitam aš liūne, sėdžiu sau ramiai, o atitokti – reikštų brist per jį, niekai, kam vargti man labai.
Kančioj taip skendėja jinai jau amžių amžius ir vėl, ir vėl, ir vėl, ir dar gyvenimą ne vieną… Per asmenybės kiautą prasiveržt be galo jai sunku ir merdėti tamsoj turbūti nejauku, juk kaip juodos smalos tamsiausiam kubile, net šviežio oro gurkšnio įkvėpti nevalia ir vėl skandinam ją tame rusvam ūke…
Nepasiduoda ji, ląstelė klaidžioja gyva, išjudint bando, priminti tai, kas pamiršta seniai yra, seniai, seniai… prisiminimus tuos gražint, sąmoningumą atgaivint, iš pragaro išvesti pagaliau ir šviesą, Meilę sugrąžinti tau… Leisk, leiski veikti jai, sustiprink ją savom mintim, savais jausmais, pasaulį tu kitokį pamatyk – daugiau, plačiau, aiškiau, giliau – žingsnelis po žingsnelio, mažučiais, mažulyčiais Meilę atgaivink savy ir imk švytėti ja ir leisk tu sklisti jai Visatoj plačioje…

• • •

Kai gyvenimas, rodos, virsta aukštyn kojom, viskas neišvengiamai kinta, kai net nežinai, kokia tavęs laukia rytdiena ir išsigandęs nugrimzti į save, kur susisukęs į mažulytį kamuoliuką, nori pasislėpti ir užmigti visiems laikams, Visata ima tave kelti, žadinti, rodyti tau nuostabiausius dalykus, kuriuos per savo skausmą, savo užverktas akis negebėjai, nenorėjai ar atsisakei matyti.
Diena iš dienos, valanda po valandos Ji tave stebina, džiugina, pralinksmina. Kai tik apima noras susigūžti, tau pasiunčiamas ženklas, nuostabi Visatos šypsena ar dangiška akių žydrynė, gili ir raminanti lyg jūra, skambus lyg varpelių tilindžiavimas juokas. Stebi ir stebiesi kaip viskas vyksta – kartais netikėtai, kartais atbulai ar netgi aukštyn kojom – Visatos dovanos tiesiog plūsta ir kuo įvairiausiais pavidalais. Pabundi iš ryto ir su dideliausiu atradimo ir susižavėjimo džiugesiu atklysta mintis – kuo šiandien stebinsi Visata? Plūsta begalinis dėkingumas Visatai, Dievui – ačiū, ačiū Jums už tą nuostabumą, ačiū Jums už tas dovanas, tą palaikymą, tuos siunčiamus ženklus, siunčiamus pagalbininkus – kaip gera jaustis vieniu, vieniu su Jumis, su visu kuo supančiu, justi šalia savo brolius ir seseris, jų švelnų rankos ištiesimą, apkabinimą, jausti jų rūpestį ir palaikymą, tvirtą užnugarį, kai gali visiškai nurimti, atsipalaiduoti, jaustis visiškai saugus ir drąsiai žygiuoti, juk vien to jausmo, to žinojimo užtenka, kad sukaupti savyje jėgas ir žingsniuoti pirmyn.
Ačiū jums, Visatos atstovai, laisva valia pasirinkusieji ir ateinantys man į pagalbą, ačiū už palaikymą, už džiugias, smagias akimirkas, už pamokas jums ačiū. Kaip gera, kaip gera gyventi Visatoje, kaip gera būti Dievo dukra – ačiū Tau, Dievulėli, už dovanotą gyvenimą, už suteiktas galimybes, už laisvą valią, už Meilės energiją Tau ačiū.

• • •

Atskleisk save dabar pajuski
Sielos gelmėse žinias išgirski
Garsiai aiškiai perskaitysi daryti ką žinosi
Braidyk po pievas debesis pajuski
Gausybę rasi ten žinių bandyk suvokti
Sužinoto esmę dabar esi laisva
Esi jau ta kurią (kokią) sukūrė
Kūrėja galinti pakilt Visatos toliuose
Ištirpti erdvėje panirt vandenyse
Susemt žinias pasklidusias Visatoje plačiai
Ir sulipdyt visas į vienį
Tai raktas bus kuriuo pasukus
Galėsi atrakint duris visas kely savam
Akys sielos ves tave keliu tikruoju
Galėsi kurti stebuklus

• • •

Laisvi kaip paukščiai nardom tarp bangų ir vėl padangėj susitinkam, lyg atskiros bangelės mes putojam, kylam, šėlstam ir vėl panyram susiliedami į vienį, vieningą jūrą, vandenyną ir vėl iš jos pakylam. Kodėl banga tokia galinga – nuplaunanti krantus ir skardžius bejėge tampa siautuly audrų, kodėl audra tokia siaubinga – tik virsmas amžinam kely, kodėl užmiršome mes amžinybę, atsižadėjom jos, kodėl į laikinumą kritom ir žaidžiam tuos yrančius jau žaidimus? Nauja aušra sušvito, o matymas nejau ar nepakito? Pasirinkimas vienas, paskiras mums kiekvienam ir nežinia tenais tu pasiliksi ar žengsi jau naujai, ar prapultin nugrimsi, o gal į šviesą tu pakilsi.

• • •