1 rugpjūčio, 2016
Kai praeitis šaukia
Eina metai, amžiai, tūkstantmečiai slenka. Užsimiršta viskas, lieka praeity.
Bet grįžta tai, kas jau patirta ir neišmokta vis.
Ir vėl naujai mes susitinkame visi. Senas grąžinam mes skolas ir baigiam užduotis kadaise pradėtas, tik prisiminti tenka jas. Vien žvilgteri atgal ir pamatai, kas, kur ir kaip. Tenai buvai ir tą sklaidei, susitikimas tas ir šis ir vėl atsikartoja jis.
Svarbu suvokti ir užbaigt, bet tuo pačiu neužsižaist….
Kiek daug gijelių gijų, vingelių vingių vinguriuoja, susipina ir vėl išsidėlioja… O išdėlioti galime tik patys juos, bet kaip tai pamatyt, suvokt, jei matymas labai ribotas, siauras kartais būna ir kaip tos galimybės neprarast, kitos jau galim neatrast…
Taip sukamės mes lyg pakliuvę į verpetą, dėliojamės mintis, jausmus atradę… Sugrįžę tie prisiminimai mums sudėlioja tam tikrus taškus, o kartais atvirkščiai – klaustukų eilę iškelia ir vėl į painiavą panyram ir tarsi iš bangų išnyram su suvokimu jau nauju, savim nauju – labiau jau pažintu ir atrastu – štai taip atrišinėjam mazgelius per ilgus, ilgus amžius sukauptus. Šitam gyvenime, štai čia, dabar naudojuosi atėjusia galimybe, juk gal vienintelė ji man duota… Bet juk ir amžinybė – ji yra ir ji šalia, tik leisk tu sau patekt į ją…