Prabėgo dienos, savaitės, slinko mėnesiai… Atrodė, viskas tęsiasi taip ilgai… Tik… Atėjo diena, kai tas ilgesys ėmė rimti, jo nebeliko, gyvenau čia ir dabar, viename taške – be ilgesio, be praeities ir be ateities. Nebuvo nieko, nieks neegzistavo, tik šiandieną sutikti žmonės, besišypsantys žmonių veidai, tiesiamos žmonių rankos, atveriamos žmonių širdys. Taip, žmonės, jie egzistuoja, jie tokie nuostabūs, jų dar yra, juos gali sutikti netgi netikėčiausiose vietose ir suvokti, kaip gera gyventi tarp jų, su jais.
Kodėl gyvenime tu toks žiaurus?
O ne! Tu nuostabus!
Ir koks įstabumas, kokia šiluma apima, įsupa tave, kai sutinki šildančią širdį ir suvoki – aš, aš taip pat noriu šildyti, šildyti tave ta nenumaldoma, meile spinduliuojančia šiluma.
Ir ačiū, ačiū už tai, už tą šilumą spinduliuojamą meilės kupina širdimi. Ačiū tau gyvenime!

• • •

Atverti širdį, pajusti save, savo sielą pažinti, ryšius nutrauktus atstatyti – štai ko trokštu aš dabar. Juk nepažįstam mes dabar nei savęs, nei Dievo. Visatos esame dalis, o ryšiai nutraukti visi. Vaizduojamės, kokie reikšmingi esam, bet ar ilgai juk medis išgyvens be savų šaknų, juk ar ilgai žmogaus gyvybė dar pulsuos, jei mūsų širdis, nusprendus susireikšmint, ims ir atsiskirs nuo kūno viso? Parazituojam mes dabar, tik siurbiam, siurbiam, dar mažai ir Dievo reikalaujam – duok daugiau, va šito neužtenka, o kurt nenoriu pats. Juk viskas mums jau atiduota… Kaip liūdna, šalta turėtų būti Tėvui mūs…

• • •

Knyga yra skirta žmonėms širdies
Žinantiems ir tikintiems savo širdies galia
Senovės žinios slepiasi požemyje
Gali gauti jas per savuosius
Pojūčius aštrius savyje

• • •
1 28 29 30