24 birželio, 2019 by Donata

Dar nepatirta niekados

Dar niekada… dar niekas niekad nebuvo taip arti manęs. Dar niekad nieko aš nebuvau prisileidus taip arti… įsileidus į save.

Nuo pat pirmos dienos… pirmųjų valandų… pirmų akimirkų… su Tavimi.

Už rankos laikoma… Tavam glėby… Taip švelniai vedama… Eini.

Ne kartą bandžiau žengti šiuo keliu… Bet nepavyko vis… Suabejojau ar išvis pavyks. Tarytum vaikas žengęs nedrąsius pirmus žingsnius… taip neramu…

Padrąsinai tvirtu žodžiu, šiltu jausmu sušildei… Ledokšnius ištirpdei jausmų…

Bet štai taip nejučia atėjo akimirka tokia… kai pamaniau… nebepasiliksi manam gyvenime ilgiau… Pasimečiau tuomet ir sutrikau… taip nuoširdžiai… lyg vaikas… O kaip toliau?..

Tik užmiršau… kad Tu…

Ir pamačiau, kad mano ranką Tu tebelaikai…

Ir pajutau, kaip Tu sūpuoji mane mano liūdesy… sūpuoji, išsūpuoji jį… Ramiai ramiai ir palengva atsitraukia jis… Jausmus ir vėl atgaivini… siela sava… o naktimis glaudi rūpestingai savame glėbyje… Saugiau nebuvo man dar niekados… nuo pat pirmos dienos, nuo pat akimirkos pirmos.