3 lapkričio, 2019 by Donata

Dievo dovana

Kai nebenori eit… kai nesinori vėlei parklupdytam kilt… atrodytų, kas bebūtų… visai, jau visiškai man tapo nesvarbu… kylu… einu… žingsniu tvirtu… ir nesvarbu… oi taip, svarbu, labai svarbu.

Tądien, kai blaškiausi laike ir erdvėje… stovėjai Tu šalia… šypsojais sava dangiška šypsena… šypsojaisi ne tik lūpomis, šypsojaisi akimis ir širdimi… Tos šiltos kibirkštėlės Tavos skraidžiusios aplink mane… jos šildė, neleido man sušalt…

Nespėjo prabėgt savaitė, dvi… dar vienas neramumas neleido man nurimt… dar vienas, dar… tame štai neramume dar vieną Įstabų Žmogų sutikau… o kitame… atsiliepė dar vienas Nuostabus Žmogus…

Atrodytų būtent tuo metu… sutikti Jį… pajusti Tavą begalinei švelnų rūpestį… išgirsti Ją… Tai įstabiausia Dievo Dovana… Netikėta… Stebuklinga… Neįprasta…

Kiekviename juk žingsnyje… jei nors akimirką suabejoji… ir štai tuomet… Įsupusių Meilės sparnų švelnumas… sušildo… pakelia… ir kupinas jėgų vėl imi žengti tvirtu žingsniu…

Kiekvieną kart… tas kelias… tarytum tampa kitas jis… kitoks…

Ar jis tiesiog kitoks, ar kitame kely esu jau iš tiesų?..

Su Tavimi…

O juk su Tavimi išties kitaip… Visai kitaip… Einu.