Du gyvenimai

Tapsiu, eisiu, būsiu, sutiksiu aš tave.
Iš nebūties išeisiu ir taip pažinsiu ją.
Neregima kas, man taps taip tikra, kaip ir tai, ką aš regiu, o gal ir dar tikriau.
Nes juk tikrovę suvokt dabar labiau, lengviau gali per tai, ko įprastu žvilgsniu tu negebi nė pamatyt…
O jei tu į materiją tik susitelki, tuomet tik pasekmėse esi… lyg uždaram rate… O ir bendrauji, gyveni tik asmenybės lygmenyje, kuriam dažnai sunku yra, vibracijos slegiančios jame…
Todėl esu su tavimi, bendrauju ir tariuos ir nuolatos stiprų ryšį mūs jaučiu ir tam nereikia man, kad kūnai mūs būtų greta be paliovos.
Keistumas karts nuo karto apima, bet darosi pamažu tai vis įprasčiau, tikrovė – ji tokia ir meilė – tai toli gražu ne buvimas vienoje patalpoje ir nebūtina visai, kad už rankos tu laikytumei mane.
Žaidžiu ir tarsi du gyvenimus taip gyvenu ir išties smagu, taip aš suvokiu, kaip viskas, niekas nesvarbu, kad ta materija tik atspindys yra ir kad gyventi taip lengvai ir paprastai galiu, su tavimi, šalia tavęs ir visiškai, visai nebesvarbu, kur bebūtumei tu pats – ar čia šalia, kitam mieste, kitoj šaly ar…
Ir kaip džiugu suvokt, kad vienis esam mes visi, tik dar aš nežinau, kaip aiškiai perduoti tą jausmą tau, kitiems…
Juk nežinojai, kad šiandieną sutiksi tu mane, – na ne, to nežinojo manas protas, bet sielos mūs jau buvo sutarę tai seniai, vadinasi, tik taip turėjo būt… Visad gali būti ir kitaip, bet sudėliojom būtent taip ir dėl to džiugu labai.
Žavėjaisi manu grožiu, rankas tu šildei man, švelnumą tavą aš jaučiau ir savą šilumą spinduliavau aš tau, dėkinga tau buvau už susitikimą mūsų šį, kai susitikęs nieko nemąstai, kai pasveikini šiltai, lyg amžius amžinuosius manęs tu nematei.
Ir tai, susitikimas šis, juk ne materija jame svarbi, tik jausmas, pojūtis tasai, kai…
Taip tarsi du gyvenimus aš gyvenu…

Parašykite komentarą

Your email address will not be published / Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.