18 balandžio, 2017 by Donata

Dvimatė erdvė, pasaulis dvimatis aplink mus dabarty

Lazda turi du galus.
Du kraštutinumus renkas dažnas žmogus ir, rodos, nesvarbu, net nesuvokiama dažnai, jog galimybių, būdų elgesio tūkstančiai, šimtai. Kad tarp kraštutinumų tų dviejų, tarp tų dviejų lazdos galų dar platūs, platūs plotai – nepažinti, neištirti. Kodėl mes matome tik tuos du galus? Tik du taškus? Dvimatėje gyvenam erdvėje, bet ir… dvimatėj ar?.. Iškyla klausimas toksai..
Gyvenam tik vienoj būties plotmėj, pasirinkimą vieną matom tik, sprendimą situacijoj vienintelį dažnai ir dargi kaip dažnai mes nesuvokiam nei kas anei iš kur, kodėl.. Atrodo, priežastys neegzistuoja mums.. Avelėmis mes tapę einam vienas paskui kitą lyg akla, kurčia banda ir sakome – kaip davė mums, taip ir yra. Kas davė? Kodėl davė taip? Kam reik mums to? Kažkas, kažkam ir kažkodėl ir atsiduodame į to kažko rankas, vien patikėję, kad taip, o ne kitaip yra. Juk patys atsisakom vaizdinio laisvų Dievo vaikų, kuriems viskas dovanota nuo pat pradžių. Ir Meilė, ir laisva valia, ir kūrinija visa.. Tai nesuvokiama, jau užmiršta yra, tad apie ką ir bekalbėti čia.. Kokia atsakomybė ar juoba suvokimas paskirties?.. Bet jau, matyt, per daug plačiai ėmiau.. Juk matom vieną tik.. Tai taip ir čia – matom tik save.
Anei žolė iš kur, iš kur tas medis ar vanduo, iš kur pačių mūs gyvastis.
Gyvename materijos plotmėj…
Kai kūdikis iš įsčių motinos ateina, sutinkam kūną jo, po kiekos metų kūną tą išlydim tik, atsisveikinam su juo. Prie kūno to mes rišamės ir mylim jį, jei jis gražus, o jeigu mūsų lūkesčių ir reikalavimų žmogus tas neatitinka…
Kūnas tik materija yra, o kas yra žmogus?..