Globojančiam glėby

Nenustebai išgirdęs ačiū… Bet pasistengei man primint… Priminti man apie mane… Ištarti – tu ypatinga.

Tiek metų buvau viena. Ėjau, dariau, tvirtai stovėjau šėlstant įvairioms audroms… viena.

Ir pagaliau… Ir pagaliau atėjo ta diena, kai pajutau… Toli gražu nesu viena…

Tavu rūpestingumu, dėmesiu ir šiluma įsupta… Rūpestinga Vyriška globa… Kai saugoma kiekviename žingsnyje…

Dar kart ir dar, ir dar… Kiekvieną kartą prisiminusi Tave, Tavą žavingą šypseną, nuostabias akis… Tas šiltas dėkingumo, Meilės jausmas užplūsta mane…

Šiluma širdies Tavosios, tai, kas taip tikra ir visiškai paprasta yra…

Kas gali būti nuostabiau, tikriau, ypatingiau…

Kartą prisilietęs prie sielos manos, joje paliksi visados…

Dar kart… dėkoju Tau, savojoj rankoj, ją Tau tiesdama, Meilės kamuolėlį laikau…

Parašykite komentarą

Your email address will not be published / Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.