4 rugsėjo, 2017 by Donata

Gyvenimo aušra nušvito

Kiekvienas rytas – tai nuostabaus gyvenimo pradžia. Džiugi, tyra pradžia.
Imk pats, leisk man… Imu pati, tampu savim…
Ar nebūtis? Ar nebūty?..
Kai bust imi…
Bundi…
Pramerki tu savas džiugias akis ir jau į pasaulį įdėmiai žvelgi…
Tyrinėji jį… Suvokt, suprast ir apmąstyt imi kiekvieną žingsnį, kiekvieną mirksnį pralekiantį prieš akis…
Pažadinki…
Tiek laiko laukei to…
Ir kai švelniausiu savu prisilietimu pažadinau tave…
Nusišypsojai man…
Tik tau pačiam nebuvo lengva, nes tikrovėn įkritai… o iš iliuzijos į ją patekt… lengva juk nėra…
Duokš ranką, pagelbėsiu tau iš visos širdies, jei panorėsi tik. Žinok, visad esu ir būsiu šalia tavęs, brangus žmogau, kad ir kiek laiko beprabėgtų, galėsi atsisukt ir vėl mane pajust.
Dėkinga tau esu ir dėkingumas šis – tai išlikęs šiltas mūsų tas ryšys.