16 liepos, 2019 by Donata
Gyvenimo tinklas
Ėjau su Tavim, ėjau be Tavęs, stebėdama žvaigždes…
Mėnulio taku…
Taip buvo klaidu…
Žinojau tik viena, žinojau tvirtai – nepaklysiu šiam aš kely…
Nes širdis… ji iš kelio niekada neišklys…
Niūru…
Dūmų tamsa… tarsi siena tvirta…
Atsivėriau aš ja…
O tuomet supratau… kaip lengva yra išsklaidyti ją… tiesiog sava valia… amžina…
Nieko daugiau… tiktai Tu… nieko artimiau… už Tave… buvom ir liksim kartu… amžinai… aš tai žinau…
Driekias sidabro gijos… vorų išaustos…
Taip gyvenimo tinklas pinas… krištoliniais rasos lašeliais nudabintas…
Parašykite komentarą