Iš nuoskaudos išeit

Tari tu sau – gana, noriu išeit iš jos aš pagaliau, tik kaip dar nežinau.
Taip kirba viduje… Skaudena vis…
Na nepatinka tau labai, netinka, kaip pasielgė žmogus ir išorėj sakai – atleidžiu tau už tai, bet viduje… kaip išspręst konfliktą tą…
Blaškaisi, sau vietos nerandi, o kartais gal ir pripažinti negali…
Tad kaip ir kur tą išėjimą iš akligatvio atrast… Lyg užrištom akim, aklinoje tamsoj…
Energija visa išsiurbiama per ją ir daugelis veiksmų tavų jausmo to įtakoje…
Tip-tap, tip-tap… Ir taip žingsniuoji per metus… Užantis darosi sunkus, juk kiek susikaupė ten akmenų… Krūtinę spaudžia, širdį maudžia… Bet užsispyrimas pakankamai stipri jėga… Ne, ne…
Taip gali būt ir būna taip dažnai deja…
Kaip? Kaip? Kaip?
Tik meilė, jausmas tas šviesus, gali išvaduot iš skausmo (nuo-skauda) to…
Nes jei nemyli, skauda tik tuomet…
Tad kiek tu savo artimą myli? O duoti tu jam tik tai gebi, ką savyje turi. Tad drąsiai atsistojęs prieš save ištarki sau – myliu save. Jauti tu tai?
Šviesa, ta įstabi šviesa užliejanti tave… kaip vaivorykštė neįprasta… prasmelkia kojas ir rankas… užpildo visą kūną ji… jauti… ir liejasi ji viduje… į išorę patenka ji… lyg nuostabiausių spalvų derinys… į kamuolį pavirsta ji… ir jau jauti… esi tame tu kamuoly… Ir šilta, šilta ir šviesu, taip gera ir jauku ir lengva būt…
Tai Meilė, ji tokia ir dovanoji tuomet ją kiekvienam, savo kely tu sutiktam, ir nuoskaudos ištirpsta tiesiog joje, į dėkingumą virsta skausmas išjaustas kadais, nes būdamas toje tu šviesoje, suvoki, kad be to žmogaus, be poelgio jo šio, tiek neišmokęs būtum niekados…
Paimki ją į savas švelnias rankas, niūniuok, kaip kūdikėlį nuramink, kad ji… gebėtų jau atbust naujai, kaip kad vikšras geba drugeliu pavirst…
Džiugiai, džiugiai…
Dėkoju tau už tai…

Parašykite komentarą

Your email address will not be published / Required fields are marked *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.