9 rugsėjo, 2016 by Donata

Išlaisvint vaizdinius svarbius iš dogmų tų keistų, sunkių

Į virsmo metą ateinu, nes suprantu, tik čia ir tik dabar galėsiu aš atlikti, įgyvendint tai, ko trokštu širdimi visa.
Suvokiu tai, kad kelias nebus lengvas, laikotarpis toli gražu nemalonus, kai į paviršių kils ir veršis lauk užsisenėję pūliniai. Turės juk viskas iš esmės išsivalyt, kad jau kitaip, naujai pradėtų vykt.
Ir klausimus girdžiu: „Ar pasiruošusi esi? Esi tikra, kad sugebėsi įgyvendint tai? Kad perlipsi ir atlaikysi tai? Ir kad atbusi ten iš miego kieto ir gilaus? Ir kad… šįkart išmoksi, padarysi tai ir neišduosi Meilės tu gyvenime ir šitame?“.
„Esu tikra.“ – aš Jiems tariu. „Sudrebinsiu aš iš esmės save, kai metai šešeri praeis. O iki tol, kad neužmirščiau, ko aš tens einu, kol siela mano užgožta labai dar bus, kaip priminimą pačiai sau aš frazę vieną siųsiu nuolatos. Ji užsimiršti man neleis. Ir štai tada, kai sukrėtimas tas įvyks, atbusiu ir į tikrovę sugrįšiu aš, kad išvaduot, išlaisvint vaizdinius tokius svarbius ir ligi šiolei vis dar pavergtus, siaubingai iškreiptus. Juk negaliu kitaip. Juk sugrąžint turiu, grąžinti tai, kas užmiršta, kas prarasta yra. Einu.“
Išaušo ta diena ir tapo taip baisu… byrėjau dalimis… pasaulis, kurtas ištisus metus, virto pelenais… dar dienos kelios, gal mėnesiai keli… o gal… akimirka viena?.. Laiko juk nėra… ir nebelaikė nieks manęs… mačiau tik savą tikslą… ir pakilau iš pelenų… šiurpu… viena… bet kai apsidairiau…
Švieselę savą pajutau aš viduje, pabudo ji, o su ja pabudau ir aš kartu. Ir supratau, kad ne viena esu. Tave kely tam sutikau. Kaip keista ir ne keista visiškai suprast, kad susitinkam mes visi neatsitiktinai, kad į pagalbą ateinam mes viens kitam, padėti pamatyt, suvokt, išmokt ir į tikrovę taip sugrįžt. Susigrąžinti tikrąjį vaizdinį žmogaus, žmogaus tokio, koksai sukurtas buvo dar kadais. Išsveikti iš viruso kankinančio visus.
Aš ne viena, ne vienas tu esi… mes vieny esame visi… pasauly šiam, Visatoje plačioj… aš tam ir to čia atėjau…
Kai pabudau… Atmerkiau aš plačiai akis, prisiminiau, ką susitarę buvom su tavim, padėjai man tai prisimint… Parodei vaizdinius man tuos svarbius savim ir leidai man išjausti juos…
Įnešusi tą patirtį ir suvokimą per save…
Ir būtent čia…
Ne šiaip juk būtent čia užgimusi esu… šitoj šeimoj… šitoj šaly savoj…
Juk kas?.. Kas kitas jei ne aš?..
Palikti?..
Ne, niekados…
Aš čia ir neišduosiu nie-ka-dos…
Nesiblaškysiu ir nepraleisiu dar ir šio gyvenimo tuščiai… o įgyvendinsiu aš tai.
Švytėjimą mūs Žemei atėjau aš sugrąžint. Ir Meilę, Dievą į savą gyvenimą ir vėl priimt. Tikrovėj pagaliau jau būt, gyvent ir iš Tikrovės vaizdinius paėmus rodyt juos kitiems.