Išlauksiu aš, kol panorėsi to pati

Taip tyliai, tyliai, nejučia susitelkė į tave erdvė visa…
Užduotas klausimas, atsakymo juk laukia ji…
Ar jau dabar? Ar tuoj? Kada?
Dar ne. – tau atsakau.
Nurimsta, atsitraukia energijos ir vėl… laukimo kupina erdvė…
O iš tavęs aš išgirstu: – Išlauksiu aš, kol panorėsi to pati.
Kantrus esi. Nors ir matau, kaip nerimsti, nusprendi kantriai laukt. Tik pasimokyti galiu to iš tavęs.
Ateis tam laikas ir žengsi žingsnį tą. Jis bus toksai, kad…
Nenoriu apie tai galvot dabar, analizuot. Lai viskas bus, kaip, kai bus dabartyje.
Kartais pamąstau ar išvis kada?.. Gal taip, gal ne…
Ir atsisveikinam šiltai, šiltai…
Tik suvokimo dar nėra visai, kad nė nespėsiu žengti žingsnių aš penkių ir tu…
Pakviesi grįžti atgalios… pagalbos paprašysi tu manos… už smagią patirtį dėkosi… ir šypsosies.
Širdis į širdį… Klausausi aš tavos, tuomet savos. Girdžiu ritmingą jų plakimą, kalbą abiejų… Ir potyris tasai, jausmas toks malonus, džiugus… į vienį susilieja jos… plaka vienu ritmu…

Parašykite komentarą

Your email address will not be published / Required fields are marked *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.