Kai Meilės prioritetai tampa jau kitie

Kai žmogų naują sutinki, į ką žvelgi?
Ar esatį jo nori tu pajusti, ar kūnas sužavi, gal traukia jojo padėtis, daiktai prabangūs, mašina nauja ir piniginės storis? Įvertini, pasižvalgai, tuomet nusprendi – šis gerai, pakankamai jau turi jis, o anas dar per mažai.
Dabartyje ta „meilė“ štai tokia yra, o ir ne vien tik tai… Dar supratimo, dėmesio pareikalauji, saugumo, dažnai matuojamo pinigais, bijai prarasti „brangų savo daiktą“, todėl pavydo pliūpsniais jį apdalini. Ir „myli“ tu dažnai ne tikrą žmogų, o įvaizdį tik jo, kuris sukurtas tavo juk paties…
Ir būna, kad tikrovėje prabudęs niekaip atitokti negali, kur dingo tas „žmogus“ nesupranti… Kur „meilė“ išgaravo jo, tava ir ar buvo ji išvis kada?
Dažnai mes nesuprantam, nesuvokiam, kad Meile mes vadiname tik pakaitalus jos, bet iki to priėję jau galim perkurt visa tai, pakeisti pagaliau Meilės prioritetus ir imti jau mylėti Meile ta Tikra. Be sąlygų, be lūkesčių, be baimės jį prarast, juk jis niekad nepriklausė ir nepriklausys niekam, mylėti tikrą žmogų, tokį, koks jis yra. Bet tam pažinti jį turi pirma… Pažinti jo jausmus ir pamatyti jo žvilgsnius, išjausti sielą jo, esatį pajusti ir priimti, pamilti kiekvieną aštrų jo kamputį… Ir nevaržyti „meile“ jo sava, nes Tikra Meilė, tai Laisvė juk yra.. Ir gera būt tame jausme, ir gera juo įsupt tave, ją visą atiduoti tau.. kad tik gebėtum savo ledą ištirpdyt, sušilt tame jausme…

Parašykite komentarą

Your email address will not be published / Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.