Kai tau sunku

Matau aš tai, jaučiu…
Juk širdį gelia tau pačiam…
Bet ir tuomet tu savo gerumu dalinies, nors ir sakai – negeras aš žmogus, bet ranką ištiesi vis vien, kai pamatai, kad suklumpu…
Kraujuojančias žaizdas valai ir drąsini tu vis – pakilk, pakilk ir nesvarbu, kad sulaužyti sparnai, pažvelk, jie gyja ir gan greit…
Nors akys atspindi tavą širdies skausmą, kertelėj jos atrandi ir meilės mažą kamuoliuką ir tą mažutį, nors tik jį turi, padovanoji man ištardamas – pirmyn… ir suprantu, aš jo išduoti negaliu, išsaugot ir auginti jį turiu.
Maištaujam mes, maištaujam prieš pasaulį, prieš save ir maišatį taip sukeliame viduje…
Nesuprantu… tariu.
Nereik suprast, tiesiog priimk, priimki ir augink tą jausmą, dažnai visai mažutį, savyje tu atgaivink, atgaivinki, užaugink…
Ir štai tuomet, su tokia šiluma, galėsi jau ir tu, nors pačiam būtų labai sunku, kitą apkabint, pakelt, padrąsinti ir kamuolėlį dovanot, o ir nevertinti už tai savęs, tiesiog… gebėjau išvalyt žaizdas – ištarsi sau ir ramiu žvilgsniu nulydėsi žmogų tą…

Parašykite komentarą

Your email address will not be published / Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.