Kaltumo prezumpcija arba patirtis išvedusi į tikrovę

Matyt, atėjo metas…

Metas nutraukti ilgus metus besisukančią Tylos spiralę, spiralę, kuri savo veikimu kažkam buvo labai paranki.

Tikrai nesiruošiu nei vertinti, nei juolab teisti. Kiekvienam savi keliai, savi pasirinkimai. Kuo nuoširdžiausiai suprantu, atjaučiu ir myliu kiekvieną žmogų ir visiškai nesvarbu, kokie jo veiksmai, koks elgesys bebūtų. Nors ne kartą pasakojant savo istoriją, savus patyrimus girdėdavau: „Kaip tu taip gali?“. Girdėjau ir žmonių prašymus pasidalyti savomis patirtimis, tuo pačiu atverti norintiesiems galimybes pažinti, atpažinti, susivokti antiišminties periode naudojamuose veikimo būduose.

Taigi prisėdau. Prisėdau, kad Tau papasakočiau savus kelius, kuriais ėjau, kad savais žodžiais nupieščiau akmenis, už kurių kliuvau, kritau ir nors ir kraujuojančiomis žaizdomis, vėl stojausi, ėjau toliau. Juk Toji dalelė tokia stipri many, o Meilė – tai toji Jėga, kurios niekas nepajėgus įveikt.

Tai yra tik mano matymas, mano pajautimai. Natūralu, kad kita pusė, kaip kad ir kiekvienas žmogus, turi savo istorijos matymą. Taigi visą ką pateikiu taip, kaip pati tą situaciją mačiau, suvokiau.

Nuotraukos autorius: Timo Vijn
Šaltinis: Unsplash.com

Pradėkime

Pamenu, kaip prieš kelerius metus sau įsivardijau savą norą – noriu išsilaisvinti iš iliuzinių minčių ir istorijų, noriu gyventi Tikrovėje. Visata lyg nuostabi stebukladarė visad pildo manus norus (tuo jau ne kartą įsitikinau), o tasai noras buvo toks nuoširdus, toks stiprus… Ir jis išsipildė. Tik dar nemoku sąmoningai sumodeliuoti konkrečių situacijų (kaip tai virs tikrove), taigi tai įvyko pasąmonei sudėliojus situacijas savaip. Nebuvo malonios jos man. Ne vieną mėnesį užtruko, kol atsitiesiau nuo netikėto smūgio į nugarą. Bet jis mane išlaisvino. Kad ir kaip skausminga man tai buvo, esu be galo dėkinga už jį (ir už kiekvieną po to sekusį papildomą smūgiavimą – reikalavimais, kaltinimais, žeminimais). Man tai buvo ypatinga patirtis, ypatingos pamokos.

Širdingai dėkinga esu ir artimiems, brangiems, mylimiems Žmonėms, kurie savų širdžių tyrumu rodė Tikrąjį pasaulį, kuriame išvydau Tikrus Žmones, Tikrą Meilę, Tikrą Širdies Tyrumą. Ačiū Jums, Mylimieji! Ačiū, kad esate! Ačiū, kad taip švelniai ir rūpestingai įvedėte mane į Tikrovę, į Dievo sukurtą pasaulį.

Tokia ta aš 🙂

Taigi žengiu žingsnelį kitą atgalios į praeitį.

Naivi mergaitė, kuo nuoširdžiausiai tikėjusi žmonėmis. Vėliau ne kartą sau mąsčiau – tasai šventas naivumas, kai besąlygiškai tiki žmonėmis, kiek kartų aš jau nudegiau per tai, gal metas būtų jo atsisakyt? Kol išgirdau: „Naivumas, juk toks nuostabus dalykas.“.

Na pasistengsiu kuo mažiau leistis į savus išvedžiojimus. O tiems, kas nepažįsta manęs ir nieko nėra apie mane girdėję, kuo trumpiau ir aiškiau pateiksiu savo istoriją, kad būtų galima bent numanyti iš kokios „operos“ ji čia nukrito 🙂 .

Trumpa mana istorija

Kiek pamenu save, buvau labai jautrus vaikas, kuriam buvo nelengva atitikti sistemos reikalavimus ir įsisprausti į jos rėmus, bet pasitelkusi tokias savo savybes kaip paklusnumas bei užsispyrimas, nenorėdama liūdinti artimų žmonių, vis stengiausi paklusti, būti tinkama. Tik kuo toliau, tuo sunkiau man tai sekėsi. Vis blaškiausi ieškodama gyvenimo tikslo bei prasmės (supratimo net ir iš artimų žmonių nelabai jaučiau).

Susikūriau begalę kuo įvairiausių sveikatos problemų, o ieškodama jų sprendimo būdo vieną dieną pasibeldžiau į gydytojo Regimanto duris. Iš jo po kurio laiko sužinojau ir apie galimybę pabandyti netradicinės medicinos gydymo būdą, įvardijamą kaip darbą su pasąmone, kuriuo užsiėmė minėtojo gydytojo žmona Ingrida (turbūt ne vienam žinoma kaip Ingrida iš Šventasodžio).

Taigi pasibeldžiau į šių namų duris. Čia sužinojau ir apie V. Megre knygas, kurios man buvo lyg palaima, juk jose pagaliau atradau tai, ko taip ilgai ieškojau. Suvokiau ir gyvenimo tikslus, ir prasmę aptikau. Žvelgdama į šią porą, su kuria man teko susitikti, mąstydavau, kaip nuostabu būtų, kad tokie žmonės taptų draugais. Žavėjausi jais, kiekvienu atskirai ir visa šeima kartu. Žavėjausi Ingridos tvirtumu žengiant link savų tikslų, žavėjausi Regimanto meile, šiluma žmonėms. Gera buvo matyti, kad jų sūnūs gyvena laisvai, neįsikinkę į sistemos važelį, džiugu buvo juos pažinti kaip be galo nuoširdžius, atvirus žmones. Ir šie žmonės, ši šeima tapo man, ne, ne draugais, jie tapo man šeima. O Ingrida (kaip neseniai susivokiau) taip pat ir autoritetu, kuriuo ir kurio nurodymais nuolankiau sekiau, kol…

Taigi ir vėl grįžtu į konkretesnį istorijos pateikimą.

Perskaičius V. Megre knygas, mes su vyru pradėjome mąstyti apie savo Giminės sodybą. Pirmasis mūsų įsivaizdavimas buvo sodyba vienkiemyje. Kiek vėlėliau jau ėmėme mąstyti apie Giminės sodybą gyvenvietėje. Tomis mintimis pasidalydavau su Ingrida. Garsiai mąsčiau, kokią geriau gyvenvietę pasirinkti. Iš Ingridos tuomet išgirdau, kad iš gyvenviečių mažai kas belikę, vienintelė Krunų gyvenvietė dar laikosi. Taip atsiradome Krunuose. Tuomet Ingrida mus supažindino su Krunų gyvenvietės vizija, parodė sklypus. Pavaikštinėję po sklypus, išsirinkome vieną ir prasidėjo mūsų bandomasis laikotarpis.

Bene pusmetis nepraėjo (tiksliai negaliu įvardyti, kadangi tai jau gan seniai vyko), kai iš kruniečių išgirdome, jog Ingrida iš Krunų išeina, o juk jos sodyba jau paruošta įsikraustyti ir štai toks netikėtas posūkis… Kadangi, mano suvokimu, visas Krunų vaizdinys buvo palaikomas bene tik Ingridos, ši žinia man buvo gan gilus sukrėtimas. Nesuvokiau, kaip ir ko pasilikti šioje gyvenvietėje, jeigu Ingrida išeina. Taigi turbūt numanote sekusius žingsnius. Mes su vyru (dabar jau buvusiu) išėjome kartu su Ingrida ir prisijungėme jau prie suburtos pradininkų komandos.

Taip, toliau sekė Šventasodis. Daugiau jo istorijos galite rasti www.sventasodis.lt. Ir čia naivuolė tęsė savo istoriją 🙂 . Pagal savo suvokimą, tuomet buvusį sąmoningumą, mąsčiau, rūpinausi bendruomenės reikalais. Užtruko, kol po skyrybų atsitiesiau, bet ši patirtis mane užgrūdino.

Tuo pat metu Šventasodyje vyko pokyčiai. Buvo įrengiama bendruomenės sodyba, kilo pastatai Regimanto ir Ingridos sodyboje, atėjo pora, norinti kurtis Šventasodyje. Džiaugiausi, kad viskas taip šauniai vyksta. Bet… ėmiau jausti ir pokytį santykyje su Ingrida, ėmiau pastebėti vieną ar kitą man vis užkliūnantį Ingridos veiksmą, poelgį, ištartus žodžius. Bet esu linkusi visa, kas bevyktų, benutiktų, visų pirma peržvelgti per savo elgesio, emocijų prizmę – kuo aš tai susikūriau savam gyvenime (o juk kiekvieną kart, tik užsiminus Ingridai apie vieną ar kitą dalyką vis išgirsdavau – tai tavo, pati su tuo ir dirbk, ir dirbau, nuolankiai ir atkakliai dirbau, kartais net lipdama per save, juk žinojau, dėl ko tai darau). Taigi viską labai kantriai nurašydavau sau, savo netobulumui, gal netgi menkumui, kol toji kantrybės taurė vieną kartą nepersipildė. Juk kol visa kas liečia tik mane pačią, aš kantriai galiu kęsti, laukti, bet kai tai paliečia mano mylimus žmones, čia toji plonytė linija peržengiama…

Nuotraukos autorius: Varshesh Joshi

Vis dar… priešistorė

Stabtelėjau… Žvilgsnis į save bei įdėmus įsižiūrėjimas į mane supantį pasaulį

Toji peržengta linija paskatino mane stabtelti. Visų pirma sukilo nemalonios emocijos. Taigi niekur neskubėdama stengiausi jas išbūti, peržvelgti situacijas su pasąmonės pagalba. Vis dėlto svarbiausia man buvo ne asmeniškumai (kad ir kiek kartų „per galvą gaučiau“), o mūsų bendruomenė, mūsų Šventasodis (kaip tuomet maniau, maniau, kad tai egzistuoja… (šią repliką suprasite kiek vėliau)).

Taigi dirbau su savimi, o tuo metu tiesiog stengiausi, kiek tai įmanoma, išbūti atsitraukus. Atsitraukimas geras dalykas. Dažnai būtent taip įmanoma į situacijas, žmones, taip pat ir patį save visame tame pažvelgti visiškai kitu kampu. Ir tai man labai padėjo.

Ėmiau stebėti. Ir pastebėti…

Šventasodžio bendruomenės sodyba pirkta už Regimanto ir Ingridos pinigus. Aš dėl savo finansinės padėties negalėjau prisidėti. Iš pradžių buvo mąstyti įvairūs variantai, kaip įteisinti sodybą, kokią dalį turėtų sumokėti norintys tapti bendruomenės nariais, galinčiais naudotis sodyba. Galiausiai buvo nuspręsta, kad ji bus vieno savininko vardu. Pritariau tai minčiai. Juk šia šeima besąlygiškai pasitikėjau ir vis džiūgaudama kitiems pasakojau, kokia laimė teko Šventasodžiui, kad jame štai yra Ingrida, kuriai rūpi bendruomenė ir kuri iš karto turi aiškią viziją bei galimybes ją įgyvendinti visos bendruomenės labui.

O dabar grįžkim.

Ėmiau pastebėti.

Bendruomenės sodybos kūryba vyko Ingridos mintyse. Nedaug tame buvo bendrumo, tarimosi, nebent kažkokios pagalbos patarimuose poreikis. Na, maniau, juk kiek dabar iš manęs naudos, juk dar visa esu savo asmeninėse problemose užsisukus. Gal todėl manęs ir neįtraukia, nekvaršina man galvos. Vėliau ne kartą dėmesį patraukė tokios Ingridos frazės kaip: mano sodas, mano obelis (kalbant apie bendruomenės sodybos sodą) ir panašiai. Tiesiog galvojau, gal tai nevalingai išsprūdo žmogui… Toje įvykių eigoje praskriejo prisiminimas – vieno, dar kadais Šventasodyje besilankiusio svečio žodžiai: „Žitkauskų [aut. pastaba – tai Regimanto bei Ingridos pavardė] ūkis.“

Šventasodyje beveik visi sklypai priklauso būtent jiems (Regimantui su Ingrida). Ir pamenu, kadais labai įdomiai nuskambėjo Ingridos išsakyta ir bene ne kartą pakartota frazė, kad jeigu daugiau žmonių į Šventasodį ir neateis, tai ir taip gerai, juk tuomet visos žemės priklausys mums (kas glūdėjo toje „mes“ sąvokoje tuomet, tik jai vienai težinot).

Įžengus porai, norinčiai taip pat kurtis Šventasodyje (tai buvo mano draugų pora), taip pat ėmiau stebėti man įdomiai atrodžiusį elgesį, veiksmus.

Kai anastasijiečių metinį suvažiavimą (kalbama apie 2018 metų suvažiavimą) ne vieną mėnesį aptarinėjusios ir planavusios mes dviese su Ingrida, kai aš pati skambinusi ne vienam žmogui, derinusi patalpų nuomos klausimą, staiga lyg tarp kitko sužinau, kad jos su Jūrate buvo nuvažiavę ir apžiūrėjo patalpas. Įdomi staigmena. Bet štai ir vėl naivuolė sau sako: „Nereikia prisikurti, juk ši reakcija, tai tik tavo puikybės pasireiškimai.“ Atvažiavusi į suvažiavimą, pamenu, jaučiausi… lyg manęs net nebūtų jame, tik tiek, kiek dar naudinga kažkur buvau. Ir galiausiai, kai po kurio laiko iš Ingridos išgirdau: „Juk ir suvažiavimą aš padariau.“

Visa tai kantriai ir naiviai nurašydama ant savų pečių toliau ėjau. Nesvarbu, jog kartais tekdavo lipti per save, taip paminant, mindžiojant save. Bendruomenė man buvo svarbesnė nei aš pati. Svarbesnė.

Mudvi su Ingrida bendravome vis mažiau bei, rodos, vis šalčiau. Likęs bendravimas tapo labai savotiškas. Jo metu ir savo žodžio praktiškai negalėdavau laisvai ištarti, būdavau nukertama net neišklausius, tariant, kad ji ir taip žinanti, ką aš noriu pasakyti, nors toli gražu taip nebūdavo. Tuo pat metu, su naujai atėjusiais žmonėmis jos bendravimas ir augo, ir šiltėjo. Vis karts nuo karto pamąstydavau apie tai, kodėl vyksta būtent taip?..

Dar vienas man įdomiu palikęs nutikimas, tai vykusi Viešė, jeigu būtų galima ją taip pavadinti. Buvom nutarę dėl naujai atėjusių žmonių priimti bendrą sprendimą ar jie tinkami mūsų bendruomenei, ar ne. Manyje kirbėjo abejonė. Tuo metu nesupratau, kodėl ji kirba, bet vėliau vykę įvykiai man davė atsakymą į šį klausimą. Tik į mano abejonę nelabai buvo atkreiptas dėmesys. Jaučiau, kad buvo reikalingas vienareikšmiškas sprendimas, tad tiesiog pasidaviau tam poreikiui ir naujai atėję žmonės buvo priimti.

Taigi aš tiesiog atsitraukiau ir laukiau. Laukiau, kol Ingrida jau panorės kalbėtis, aptarti, kas vyksta, išklausyti pagaliau (kelis kartus prašiau susitikti pasikalbėti, deja, tie mani bandymai buvo nesėkmingi).

Vieninteliai žmonės, su kuriais tuomet galėjau apie visa tai pasikalbėti, bent jau taip maniau, buvo naujai atėjusieji, juk laikiau juos savais draugais, o dabar ir bendruomenės nariais. Išsipasakojau Jūratei savas mintis, pamąstymus, savus jausmus ir vis klausiau, gal čia tik aš taip matau, gal vis dėlto aš čia neteisi, gal tik man taip atrodo?.. Iš jos išgirdau ne tik pritarimą, bet netgi mano pastebėjimų papildymą. Dalinausi su ja mintimi, kad būtų labai gerai, kai jau Ingrida panorės, aptarti visa tai susėdus visiems drauge, juk vis dėlto ne asmeniškumai svarbiausi, svarbiau bendruomenė, jos kūrimas, jos reikalai. Ir tame ji man pritarė. Bet vėliau…

Nuotraukos autorius: Shifaaz Shamoon
Šaltinis: Unsplash.com

Staigmena?!.

Vieną ir antrą kart pasiūlius Jūratei susitikti vis išgirsdavau neigiamą atsakymą. Nieko tokio nepamąsčiau, juk kiekvienas žmogus turi savo gyvenimą, savus reikalus. Vėliau netikėtai su dukryte sutikome Ingridą parduotuvėje. Pasisveikinau. Ji, matyt, nesitikėjusi mus sutikti, tik nerimastingai ištarė pora sakinių, dukrytei uždavė kelis klausimus, į kuriuos, panašu, kad tikėjosi kitokių atsakymų, o kai aš nusisukau į dukrytę kažko paklausti, vėl atsisukus Ingridos nebepamačiau. Ji tiesiog dingo. Abi su dukryte tuomet buvome sukrėstos… Per daug netikėtas buvo toks elgesys.

Ir štai atėjo gruodžio mėnuo, kai buvo rengiamas V. Megre knygų skaitytojų susitikimas. Ten dalyvavo tiek Regimantas su Ingrida, tiek Jūratė su šeima. Jaučiau kaip laikomas atstumas, tarytum nepastebima esu… O mano išsakytoms mintims kyla priešprieša… Po renginio Ingridos paprašiau pasikalbėti apie tai, kas vyksta. Deja, jokio noro nepajutau, sakyčiau, buvo visiškai priešingai. Bet pakartojus prašymą kelis kartus, „pokalbis“ įvyko. „Pokalbis“ rašau kabutėse, nes į pokalbį tai buvo nelabai panašu.

„Apie ką tu nori pasikalbėti? O kas įvyko? Ką tu nesupranti?“ – tokios ir panašios frazės skambėjo dar prašant pasikalbėti. Atsakiau, kad jeigu suprasčiau, juk neprašyčiau pasikalbėti. Tuomet išgirdau, kad Regimantas jos laukia ir turbūt net nesutiks palaukti ilgiau.

Kai „pokalbis“ jau prasidėjo išgirdau: „Kaip tu taip galėjai? Apipilti purvais ne tik mane, bet dar ir mano šeimą!!!“ Čia iš netikėtumo tiesiog praradau amą ir tesugebėjau paklausti iš kur toji informacija. Išgirdau, kad kitų žmonių ji į tai nevelsianti. Juk žinojau, kad vienintelis žmogus, su kuriuo dalinausi savomis mintimis buvo Jūratė. Ir tuomet kalbėdamasi su ja nejutau tokio draugiškumo Ingridos atžvilgiu, priešingai, Ingridos ir jos šeimos atžvilgiu jutau trykštančią pagiežą, pasipiktinimą. Pamenu, kaip man buvo sunkiai suvokiami šie jausmai tokioje situacijoje…

Įvardijau šį žmogų. Tuomet iš Ingridos išgirdau: „Juk pati pripažįsti, kad tai padarei. Aš jau kiek laiko jaučiu energetines atakas, tai štai jos iš kur!“ – ir toliau ant manęs griuvo kaltinimų lavina… Dar kartą pakartojau savus žodžius, kad tepaklausiau iš kur toji informacija… Tepasakiau, kad vienintelis dalykas apie kurį galvojau, buvo bendruomenė… Tuomet išgirdau: „Kokia bendruomenė? Bendruomenės neliko, kai išėjo Tadas (mano buvęs vyras)!“

Opa!

Tespėjau pora žodžių tarti apie žmones, rūpestį jais, paminėti naudos siekimą iš žmonių ir vėl užgriuvo lavina:

„Jūs abu buvot be galvų, o man buvo gaila jūsų dukros, todėl ir padėjau!

Ir apie kokią naudą tu kalbi?! Juk tiek kartų priėmiau tave nemokamai! Juk žinai mano įkainius! O tu! Jokio dėkingumo! Kaip tu taip galėjai!“

Tariau, kad lai paskaičiuoja, kiek esu skolinga už vizitus, sumokėsiu. Tuomet išgirdau, kad juk aš ir taip dar esu skolinga.

„Gerai, – tariau, – Kaip greitai reikia? Pasistengsiu tą skolą grąžinti kaip įmanoma greičiau.“

Be viso kito išgirdau ir kaltinimą, kad štai aš perėmiau visą valdžią (tik apie kokią valdžią čia buvo kalbama taip ir nesupratau?..).

Nebesileidau daugiau į kalbas, nes tai buvo ne pokalbis, o tiesiog puolimas, kapojimas. Tiesiog pasakiau, kad jeigu kada nors norės normaliai pasikalbėti, galėsim pasikalbėti, o dabar nematau tikslo to tęsti.

Išėjau. Išėjau visiškai sugniuždyta. Netgi fiziškai vos ant kojų laikiausi. Ašaros tiesiog riedėjo skruostais. Nors ir žinodama, kad patalpose yra ir kitų žmonių, patyrusi tokį šoką nebegebėjau jų sutvardyti. Žmonės. Draugai. Žmonės, kuriuos laikiau sava šeima… Didesnio šoko nebuvau patyrusi. Turbūt netgi skyrybos man nebuvo toks sukrėtimas kaip šis įvykis…

Po viso to nebežinojau nei kaip reaguoti, ką bepasakyti… „draugams“. Tesugebėjau parašyti kelis žodžius ir atgalios sulaukiau pagaliau tikro atsakymo:

Trumpai, kad būtų aiškiau, kokia biblioteka minima susirašinėjime, supažindinsiu su šia situacija. Kadangi rasti senojo leidimo knygas buvo labai sudėtinga, o naujojo tik kelios buvo bepasirodę, prieš kurį laiką Ingrida buvo pasidalinusi mintimi, jog galima būtų įkurti biblioteką iš kurios žmonės galėtų skolintis knygas palikdami tam tikrą užstatą. Man ši mintis buvo priimtina, nes jau prieš kelis metus pagalvojusi apie situaciją su knygomis, radusi jas pirkti, buvau nusipirkusi papildomą knygų rinkinį, kad norintys žmonės turėtų bent tokią menką galimybę jas perskaityti. Tuomet galvojau galbūt šį rinkinį paskirti bendruomenės sodybos bibliotekai. Kai krausčiausi, pamaniau, jeigu knygos liks Vilniuje, galbūt žmonėms bus paprasčiau jas pasiekti, taigi perdaviau jas į Jūratės rankas. Tačiau stebėjau, kad jokie žingsniai ta linkme nedaromi, o ir kiek vėliau sužinojau, kad norint kurti oficialią bibliotekėlę, šis dalykas nėra toks paprastas, reikia įvykdyti eilę reikalavimų (nekalbant, kad knygų leidybos situacija buvo tokia komplikuota), tad nusprendžiau pati savomis jėgomis skleisti Anastasijos perduodamas žinias. Pamaniau, kad atsiras žmonės, norintys jas perskaityti. Tad nesileisdama į detales, kadangi tuo metu iš Jūratės jau nejutau jokio noro bendrauti, būdama Vilniuje rengtame mitinge vaikų iš šeimų paėmimo klausimu, užsukau pas juos pasiimti savo knygų. Kaip džiugu buvo, kai jau visai neilgai trukus išties atsirado žmogus, kuris norėjo šias knygas perskaityti.

Bet jeigu manai, kad tuo ši istorija ir pasibaigė… Toli gražu taip nebuvo.

Tinklalapis

Mūsų tinklalapis jau kurį laiką merdėjo (kalbus apie sventasodis.lt tinklalapį). Vis bandžiau judinti jo reikalus, ne kartą kalbėjau apie tai su Ingrida. Nesiryžau imtis visiškai savarankiškų veiksmų, vis dėlto maniau, kad esame bendruomenė ir derėtų tartis, derinti, veikti kartu. Ne kartą buvau sutarusi su žmonėmis, kurie galėjo ir norėjo pagelbėti vėl atgaivinant puslapį, kadangi po kažkieno pašalinio įsikišimo, jis buvo išdarkytas, tad reikėjo visų pirma jį techniškai sutvarkyti. Bet iš Ingridos vis girdėdavau, kad ji dar nėra tam pasiruošusi, kad tekstai jai dar nesirašo ir panašias tezes. Nenuostabu, kad žmonės, ėmęsi svetainės tvarkymo darbų, vis prapuldavo kaip į vandenį. Juk jeigu yra toks pasipriešinimas, tai tiesiog elementaru.

Po įvykusios situacijos (apie kurią pasakojau aukščiau) sulaukiau visų pirma Regimanto skambučio: „Šį sekmadienį mes atvažiuojam pas tave, kur tu ten gyveni, pamokysi, ką ten reikia daryti su puslapiu. Aš noriu perimti jo tvarkymą.“

Įdomiai nuskambėjo tie žodžiai. Iki šiol viską darydavom kartu. O ir nejaukiai pasijutau dėl štai tokio tiesiog nuleisto pareikalavimo… Juk nebuvo net paklausta ar aš galiu, tarytum, savaime suprantama, kad turėčiau vykdyti nurodymus. Atsakiau, kad dabar aš negaliu. O ir kaži kaip išeis tai padaryti artimiausiu metu, kadangi ir savaitgaliais esu užsiėmusi. Pagaliau paaiškinau, kad tinklalapis dabar atnaujintas, visa jo programa pakeista, tad ir pati nusimanau ne ką daugiau nei žmogaus, atnaujinusio svetainę, pateiktame video filme esanti informacija. O visa tai esu siuntusi ir Ingridai.

Čia veiksmai lyg ir stabtelėjo, bet neilgai trukus šituo pačiu klausimu į mane kreipėsi Marijus, Jūratės draugas. Paaiškinau tą patį, ką buvau sakiusi ir Regimantui, tik niekaip nesupratau tikslo dar kart kartoti man tą patį. Kam to reikėjo, kokių tikslų buvo siekiama?

Nuo to laiko, nors prieš tai buvau pasiryžusi, kai tik atrasiu nors kokią laisvą akimirką, imtis darbų, nebesiliečiau prie tinklalapio pildymo. Tiesiog galima buvo nujausti pasipriešinimą tam…

Šaltinis: Pixabay.com

Asociacijos reikalai

Po kurio laiko sekė kiti veiksmai.

Buvau asociacijos Šventasodžio sodžiaus bendruomenė pirmininkė. Tad iš manęs buvo prašoma asociacijos dokumentų. Paskambino Regimantas reikalaudamas juos perduoti. O kai atsakiau, kad dabar neturiu tokios galimybės (tiesiog tuo metu buvau išvykusi) išgirdau, kad jeigu nebūtų skubaus reikalo nieks čia manęs nespaustų ir… galiausiai: „Jeigu sergi, tai ir sirk.“

Čia norisi paminėti kelis aspektus. Esant asociacijos pirmininke visa atsakomybė gulė ant mano pečių, o juk kam bus naudojami tie dokumentai, man net nebuvo pasakyta… Visa laimė, kad aplinkybės susiklostė palankiai…

Kitas aspektas – paskutinė ištartoji frazė. Visus tuos ilgus metus (bene dešimtį metų), kai aš bendravau su šia šeima, Regimantas man buvo mylinčio žmogaus idealas. Žmogus-meilė, taip aš jį vadindavau. O po šios situacijos šis iliuzinis burbulas sprogo, išsisklaidė kaip dūmas. Tai buvo nelengva patirtis, sukrėtusi netgi labiau nei kad patyrimas su Ingrida…

Po šių įvykių priėmiau sprendimą ir pasitraukiau iš asociacijos pirmininkės pareigų. Nuo to laiko apie asociacijos reikalus nieko nežinau, nors vis dar esu jos narė.

Situacija su mylinčiu savą kraštą archeologu

Dar viena išties sukrėtusi situacija buvo…

Vieną vakarą, kai beprotiškai pavargusi ir sirguliuojanti atguliau į lovą į Šventasodžio „Facebook“ puslapį atkeliavo žinutė. Rašė žmogus, netoliese Šventasodžio turintis savo sodybą bei pasakojo, kad kaip tik šį savaitgalį archeologai patvirtino jo netoliese Šventasodžio aptiktus pilkapius. Smagu buvo girdėti tokią informaciją. Susirašinėjome toliau, jis pasakojo apie tai, kaip atrodo tie pilkapiai, kokio jie amžiaus. Prisiminiau prieš kelerius metus, valstybiniame miške, esančiame šalia Šventasodžio, mačiusi galbūt kažką panašaus, nebuvau tikra. Jisai paprašė parodyti tą vietą, taigi sutikau. Juk gal ir ten mūsų protėvių palaidojimo vieta?..

Padėjau galvą ant pagalvės, savijauta buvo prasta. Tik išgirdau vėl ateinančias žinutes. Šįkart su minėtuoju žmogumi ėmė susirašinėti Ingrida, primygtinai reikalaudama, kad tokie dalykai vyktų tik jai dalyvaujant, nes 50 ha, tai jos kiemas ir ji nenorinti, kad po jį kažkas vaikščiotų, kad Donata turėjo susiprasti. Išties pamačiau tik kelias žinutes, kadangi tiesiog užmigau, likusią susirašinėjimo dalį sužinojau kitą dieną iš naujojo pažįstamo, kadangi visas vykęs susirašinėjimas buvo ištrintas. Aš tik vidury nakties dar buvau gavusi trumpąją žinutę: „Nepažįstamų žmonių po Šventasodį, mano žemes prašau nevedžioti.“ Tai perskaičius dingtelėjo tik viena mintis – o kaip ateiti naujiems žmonėms, jie juk irgi nepažįstami, ir nejaugi dabar į Šventasodį negalėsiu pasikviesti savo pažįstamų žmonių, negalėsiu po jį net pavaikščioti. Namai tapę kalėjimu?..

Buvo nemalonu, nejauku dėl tokio elgesio. Nemalonu prieš tą žmogų. Ką jis turėjo pagalvoti ir kaip pasijausti?..

Susirašinėjime Ingrida rašė, kad tądien ji negalės, tad būtina sutarti tą dieną, kai ji galės ten būti. Bet nenustebino, kai mums einant link aptiktų pilkapių išvydau jos automobilį, o keliu grįždami link mano sklypo išvydom Ingridą su Jūrate Ingridos su Regimantu sklype. Kiek pažingsniavus sulaukiau Ingridos skambučio: „Kur dabar einat? Ką veiksit?“ – prapliupo klausimų lietus. „Eikit į tavo sklypą ir ten būkit.“ – galiausiai išgirdau nurodymą. Patikinau, kad vaikštom tik keliais ir kadangi išgirdau minimą naują pažįstamą perdaviau telefoną jam.

Nebesileisiu daugiau į smulkmenas, bet tasai pokalbis šiam žmogui toli gražu nebuvo malonus…

Kaip bebūtų, labai džiaugiausi susipažinusi su juo ir turėjusi galimybę pabendrauti. Tiek daug sužinojau, kaip iš šalies žvelgiama į anastasijiečius, kokios mintys, požiūriai sklando tarp žmonių. Na žinoma, tokios situacijos, manyčiau, tikrai nepagerina anastasijiečių įvaizdžio, bet juk visada viskas tik į gera. Pagaliau ir tasai žmogus išgirdo, pamatė ir kitą pusę – kitą, kitokį žmonių suvokimą, mąstymą, dėl to taip pat buvo labai džiugu.

Beje, vyriškis atkreipė mano dėmesį į tai, kiek daug Šventasodyje pristatyta ženklų „Privati valda“.

Įdomi reakcija

Pateikusi savo pareiškimą apie atsistatydinimą iš asociacijos pirmininkės pareigų neilgai trukus susitikau su Regimantu, kad perduoti asociacijos dokumentus, taip pat ir grąžinti skolą (dėl kurios grąžinimo ne kartą bandžiau tartis, bet vis kažkaip nepavykdavo).

Čia įdomumas buvo jau kiek kitoks. Sunkiai tai suvokiama man ligi šiol. Sutikęs mane, jis apkabino, priglaudė. Klausė kaip man, mums sekasi. Kvietė užsukti į svečius, kai būsiu Šventasodyje ir galiausiai išgirdau įdomią reakciją į mane, jis labai stebėjosi, kad aš gerai atrodau… Štai tau!

Ir dar viena smulkmenėlė.

Iš vieno bendro pažįstamo išgirdau štai kokį susiklosčiusios situacijos pateikimą. Kai jis Ingridos paklausė, kas tokio nutiko, kad anksčiau visad būdavot kartu su Donata, o dabar jau nebe. Ji atsakė, kad Donatai negerai. Matyt, jai reikia vyro.

Ką gi, belieka tik nusišypsoti ir su šypsena žingsniuoti pirmyn 🙂 . Tik… nežinia, kur tasai kelias ves toliau… Juk po tokių patirčių susimąstai, kur link aš vis dėlto einu? Ar noriu būti čia? „Kalėjime“ pasilikti ar vis dėlto išsilaisvinti jau renkuosi aš?

Antrąjį tekstą, kuriame dalinamasi mintimis, pamąstymais bei pajautimais, sekusiais po šių patirčių, galite skaityti čia: https://www.tikrovejegyvent.lt/tylos-skraistei-nukritus-arba-patirciu-atnesti-suvokimai/

Comments

Parašykite komentarą

Your email address will not be published / Required fields are marked *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.