Keliauti kartu kvieti

Ir žodžiais, ir akimis… ranką man tiesi… bet nesakai nei kur, nei ko…
Ir stoviu aš… lyg įbesta…
O tu ištari tik tiek – suvokti tai, kas išties svarbu labai…
Tas žvilgsnis tavas…
Pasitikiu tavim ir eisiu ten, kur tu kvieti…
– Nurimk, – tari. Už rankos paimi ir jau vedi.
– Ar toli?
– Tolokai bus tatai, keliausime minties greičiu, tad užtruksim neilgai.
Kančia ir kančioje… regiu… veidus iškreiptus… žmonių?.. Ir kūnai keistai jų susukti… Luitus akmeninius tempia jie… Kas greičiau ir kas daugiau… paliepimą kad įvykdyti geriau…
Vadas čia… jis klykia ant visų… kodėl čia tiek mažai, turėjo būt daugiau… ir lyg akli, kurti ir abejingi visiškai veidai… bet vienas pasiryžęs būt geresnis už kitus… ir stumia priešaky savęs jis tokį luistą, koks ne jo jėgom… centimetrai gal trys telieka iki vietos tos… bando jis sukelt, pakelt… ir… plyšta jis… matau… lyg organizmą visą matyčiau iš vidaus… kaip trūkinėja kraujo gyslos, raumenys ir organai jo plyšta… kraupu… šiurpu… ir į tave įsikniaubiu… apkabini tvirtai… už rankos nuolatos laikai ir dar man tyliai pasakai:
– Stebėk toliau, nemalonu, žinau…
Sukniubęs guli kūnas tas… gyvybės jau nėra jame…
O dar klaikiau… darbas tas vyksta ir toliau… ir ką tuomet aš pamatau…
Tie kūnai, stiprūs, dideli, velka ir velka tuos luitus pirmyn, pirmyn… be jokios nuovokos… jausmų… jėga… tiesiog šalta, grubi jėga… po kojomis kurios nesvarbu kas paklius… Jie traiško tais akmenimis ir kraujas teška į šalis… lyg į mėsmalę pakliuvusi mėsa…
Na nebegaliu daugiau… žiūriu į tave maldaujančiu žvilgsniu… kurį nukreipi dabar į vadą jau…
– Stebėk, – sakai – tik ne įprastu, o vidiniu žvilgiu.
Ir aš matau, nuo vado tęsiasi, link kiekvieno iš tų žmonių, lyg gyvatės juodos, storos, energetiniai laidai, kiekvienas jų… pajungtas esti ir „maitina“ savimi, energija sava, jį, net nemaitina, o iki paskutinės kruopelytės atiduoda viską… ne, ne… energija tiesiog paimama ir nevalia, kad jos rastųs ten „savos“, nenusiurbtos…
– Gal aš padėti jiems galiu? – kreipiuosi į tave.
– Gali? Na tai tiktai pakenktų jiems, bet jei nori, galim pabandyt.
– Ne, ne, tuomet nereikia to… Ko, ko, bet nenoriu niekam aš pakenkt.
– Na nepakenks tai jiems labai, iš pusiausvyros išmuš ir tiek. Pakenkt labiau jiems jau niekas negalės.
Tu patsai pakyli ir eini link jo, dar abejoju aš, bet greitai nurimstu, pasitikiu tavu aš sprendimu.
Atjungi laidą nuo jo lengvai ir paprastai ir stebime tuomet kartu, kas vyksta jau su tuo žmogum.
Užtrunka akimirkas kelias, kol susivokia jis būsenoj naujoj, o tuomet… blaškytis ima lyg pamišęs koks žmogus. Baisoka būt šalia, bet juk žinau, mes jam nematomam lauke. Tik… kas bus toliau… iš pančių savų išlaisvintas jisai, bet… dabar jau nė nežino, ką ir daryt… kur bėgti, eit… ir netgi jausti gali jis kažką… baimę klaikią matau jo akyse…
– Dabar jau supranti, ką gali tu padaryt, kai raiščius nuimi nuo metų metais užrištų akių staiga?..

Parašykite komentarą

Your email address will not be published / Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.