28 rugpjūčio, 2019 by Donata

Kelionė į savą rojų

Tą naktį, kai vietos neradau, Tu paėmei mane už rankos ir pakvietei eit kartu.

Tik paklausiau:

– Kur?

– Pamatysi, – ištarei ir žingsniavai tvirtai toliau.

Kiek nejauku man buvo leistis į kelionę nežinion, bet pasitikėjau visiškai Tavim, todėl žengiau kartu su Tavimi. Buvo kiek nedrąsu, todėl Tavosios rankos tvirtai įsikibusi laikiaus.

Žingsnis mūsų buvo greitas. Žengėme žvaigždžių mums nutiestu keliu, šviesmečių greičiu.

Kai man tapo dar labiau neramu, tvirčiau tik priglaudei ir ėjai toliau.

Nužengėme ant minkšto, vilnijančio žolės kilimo. Mano akyse tuomet perskaitei: – Kur?

Brendant per tą žalią jūrą aš akis pakėliau… Ir nustebau. Ta nenusakoma galybė nustebino mane… Medžiai lyg milžinai tarytum žvelgė į mus. Sunku perteikti didybę jų. Mūsų pasaulyje galbūt dangoraižiai būtų jų dydžio atitikmuo.

– Mes tokie mažučiai šalia jų, – ištariau aš Tau.

– Nori, galim kiek paaugt? – netikėtai pasiūlei man.

Sutikau su tuo. Ūgtelėjom kiek. Dabar šalia tų medžių jaučiausi kaip žmogus, ne skruzdėliukas jau. Žingsniavome pirmyn. Toji vieta, į kurią atvedei mane… Kai išvydau aš ją…

Rojus…

Nenusakomo nuostabumo krioklys, saulėje mirguliuojantys jo krentantys purslai į ežerėlį žydrumo dangaus. Toks ypatingas, šiltas jausmas apėmė mane tenais, tik vėliau galėjau sau įsivardyti kodėl.

Pasiūlei išsimaudyti. Nejaukiai pažvelgiau į Tave. Kiek drovu buvo išdrįsti maudytis nuogiems. Tik… kaip visad, mane nuraminai.

– Aš eisiu pirmas žingsneliu, kad būtų tau jaukiau, – tarei.

O vandeny… Link krioklio plaukėme kartu, galiausiai atsidūrėme nišoje, esančioje už jo.

Ir štai tuomet Tu prakalbai. Ėmei pasakoti apie mus, mūsų praėjusį gyvenimą kartu. O krintančiame krioklio vandeny lyg praeities veidrodyje ėmė plaukt vaizdai gyvi.

– Mes čia kartu su tavimi pradėjom rojų kurti. – man tarei, – Gyvenome mes čia tokioj palaimoj, jog nuostabiau turbūt net negalėtum pamąstyt. Bet štai, kai pažvelgėme į tai, kas vyksta Žemėje… O juk ir ten gyvena Dievo vaikai… Kai kraujo klanuose kankinas jie (čia mačiau plaukiančius vaizdus iš Žemės tikrovės – žmones kančiose, kraujo klanus, pačią Žemę besikamuojančią), mes negalėjom tiesiog likti čia gyventi rojuje ir nieko nedaryt. Tuomet nusprendėm mes kūnus pakeist. Užgimti Žemėje ir susitikti tens.

Mačiau tą situaciją, kai mes kalbėjomės su Tavimi tuomet, jaučiau aš tuos pačius jausmus ir netgi kūnu, atrodo, pajutau tai, kas vyko dar ir po to. Mes nėrėm į tą įstabų dangaus ežerėlį ir žaidėme jame gaudynių lyg vaikai, krykštavome abu smagiai. Tai jau už krioklio atsidurdami, tai vėl mes vandeny. Kol Tu ištarei man žodžius:

– Norėčiau aš dar kart sukurt nuostabų kūrinį su tavimi.

– Bet mes nusprendėm jau… O taip užtruksime mes dar.

– Aš nemanau, kad tasai laiko tarpas ką nors pakeistų iš esmės. Kaip tik, manau, nukeliausim tens tinkamesniu metu.

– Tuomet puiku. Nes ir aš be galo trokštu kurti su Tavimi kartu!

Ir pasinėrėm mes… tarytum užmaršty… vanduo, atrodo, laikė mus. Panirę buvom taip giliai tarp spindinčių žvaigždžių… Toje kūryboje dalyvavome ne mes dviese, dalyvavo Visata visa.