8 rugsėjo, 2016 by Donata

Kelionė laiku

Žvelgiu aš į save dabartyje ir suprantu, yra kažkas, kas trukdo man laimingai tapti, būt… Akimirka viena… suvokiu, pagaunu tą… kažką… budrumą svarbu išlaikyti savyje…
Suprantu, vadinas, būtent taip nusprendžiau, pasirinkau aš kažkada… na ką gi, sau sakau, keliaujam atgalios, žvilgtersiu, išjausiu tai, kodėl aš susikūriau būtent taip…
Maža mažutė… arba… netgi neužgimusi esu…
Kaip įdomu visa tai atrast… suvokt, pažinti, pamatyti iš šalies save…
Stebiu, klausausi, kas vyksta tens… kokie jausmai užplūdę, mintys kokios sukasi ratu… sprendimą savą aš priimu visame tame ir suvokimas net nutvilko ten mane, juk gyvenimas visas, nugyventas ligi šiol, jis paremtas šiuo sprendimu… įvykis šis ir tas, viskas vyksta pagal jį… nenoriu aš taip daugiau, toliau… pakeisiu jį.
Ir nukeliavusi toli, toli, į vietą tą prieš dar prasidedant manajai juostai laiko, prisiminusi, tai kas man svarbu ir jau padariusi naujus aš sprendimus, su ta nauja žinia lekiu aš atgalios, kad perkeist tai, ką sukūrusi buvau anksčiau ir tuo, jau su kitu suvokimu, ateityje naujas galimybes paskleist…
Kaip gera, kaip džiugu. Meilės kupina į dabartį grįžtu.