Klaidos dvasia

Aptemusi saulė… bet kaitra nepakeliama. Išdegę viskas. Gyvasties beveik nėra. Kas tokio galėjo nutikti mūsų Žemėje, kad ji tapo nebegyva?..

Paklaikę žmonės negyvomis širdimis. Angelai skrajojantys aplink žvelgia į šį pasaulį skausmo kupinomis akimis.

– Ką jūs padarėte? Juk viskas buvo duota jums. – skamba mintys erdvėje.

– Kodėl pražudėte tokį nuostabumą? Ar turėsite galios jį atgaivint?

Tarsi žvėris… Jūs puolėte vienas kitą tarsi žiaurus žvėris. Kiek jūsų dar išliko šiame kraupiam kare? Išliko ne kūnu, ne… Kiek siela, širdis jūsų dar gyva?

Skaičiuoja…

– Vienas… Du… Trys… Keturi… nameliai dar gyvi. Penktasis… čia jau suakmenėjusi širdis…

Bet juk tie keturi ir yra toji viltis. Viltis mūsų Žemei ir nors mažutis spindulėlis šviesos ir džiaugsmo Tėvui mūsų.

– Daigeliai Meilės, kad ir gležnučiai dar visai, bet jie yra jų širdyse ir mes padėsim ją augint. Auginti, puoselėti ir sklisti jai plačiau. Sparnais savais mes užstosim juos nuo beprotiškos saulės kaitros. Kai jie paaugs, tai netgi saulė atsigaus, švytėti meile ims žmonių širdžių. Ir gyvastis į Žemę vėl pargrįš.

Pažvelgti norisi į tuos mažuosius namelius. Pažvelgti ir suvokti, kodėl išliko jie gyvom širdim, kai „maras“ viską nusiaubė aplink. Kas padėjo jiems išlikt?

Jų virpesiai kiti ir švyti jie savaip. Ir net, atrodo, tamsiosios saulės nepaliečiami…

Mintijo angelai sklandydami tarp Žemės ir dangaus, tarp gyvybės ir mirties, tarp žmonių bei dvasių pasaulio, tarp dviejų skirtingų plotmių be galo trokšdami apjungti jas, kad pagaliau ir vėl pasaulyje įsivyrautų darna ir kad nustotų egzistuoti klaidos dvasia… Bet tai įgyvendinti tik žmogui suteikta galia. O ar gebės jisai, priklauso nuo to ar jo širdis vis dar gyva…

Parašykite komentarą

Your email address will not be published / Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.