Kūryba dviese

Pasaka, gyvenimas pasakoje, gyvenimo pasaka…

Kai sekti ją imi įžengęs stebuklų dulkėm nužertu taku…

Tarytum dovaną neši tai, kas dar niekad nepatirta, nepajausta gyvenime šitam…

Tu išėjai… ir vėl grįžti… apkabini… stipriai apglėbęs per pečius laikai… galvą priglaudi ir glostai švelniai… stiprybę savo dovanoji iš visos širdies.

Ranka Tavoji, ji tokia stipri… švelniai, švelniai ant jos uždėjus savąją jaučiu… ramu…

Kai upės teka taip ramiai, giliai ir nuosekliai… žengi žingsnius užtikrintai, tvirtai. Viską, ko ieškojai, ištari, kad jau radai.

Žvelgiu Tau į akis ir taip drovu… bet tuomet tik dar tvirčiau apkabini ir priglaudi.

Kiekvienas žingsnis kupinas…

Sava širdim dėkingumą Tau nešu. Už dovanas Tavas, už pasaką, kurią kuri. Kurią kuriame dviese.

Parašykite komentarą

Your email address will not be published / Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.