17 gruodžio, 2016 by Donata

Laiko valdovas

Gyvenam mes suspausti toj nebūty, toj pražūty…
Į laiko rėmus įsprausti…
Ir laiko jie tvirtai, kietai…
Įtampoj pabudęs į darbą tu skubi ir visą dieną lyg styga įsitempęs vykdai tai, tai ir tai… į laiką vis įtilpt bandai…
Kaip kareiviui surikiuota viskas griežtai…
Kodėl užgimę mes laisvi tampame vergais?..
Planai, planai, planai… griežti, kieti planai…
Visai gyvenimas kitoks, kai jau erdvėj tik gyveni…
Taip lengva, paprasta, džiugu.
Tame jau kitokia veikla. Kai gera ir smagu, kai mėgaujiesi kiekviena diena, akimirka jau kiekviena ir ta, ir dar kita užduotis tau tampa malonumu, džiaugsmu nešamu širdyje kiekvienu susitikimu.
Ir jau keliesi su džiaugsmu, ir dieną sutinki džiugia širdim, su dėkingumu nuoširdžiu už dieną šią, už nešamas jos galimybes naujas, už dovanas gausias ir visame tame jau supranti – ne vien tik tikslas juk svarbu, o ir tai, kaip tu link jo žengi, eini ir kaip pasaulį sutinki – ar tu džiugiai kuri, ar meilę, šviesą tu neši, skleidi.
Kai laiko tu valdovu jau tampi, tuomet be rėmų gyveni ir laisvas visiškai esi.