20 rugpjūčio, 2019 by Donata

Laiškas Tau

Prisėdau Tau laišką parašyt. Na taip, gal bus ir paskutinis jis…

Juk nežinau…

Kažkas tarytum sudegė viduj… Ir nežinau ar man pavyks naujai tai užaugint… O ir užaugus jausmui tam, nesu tikra ar jis bus toks pats…

Kadais Tavose akyse įžvelgiau, mačiau… neapsakomo tyrumo šviesą, malonią šilumą iš jų, atrodytų, net kūnu tuomet jutau…

Vėliau, neilgai trukus, pakito tasai spindesys…

Galiausiai, atėjo metas, kai Tavų akių išvis nebemačiau… Tad nežinau… negaliu įvardyti, ką atspindi jos dabar… Bet tai, ką per nuotolį pajust galiu… Sakyčiau… nebespindi jos jau ta šviesa… Nebent mažutė kibirkštėlė rusena dar slapta kažkuriame kamputy…

Atrodytų ir kas įžiebia akyse žvaigždes?.. Ir kodėl nustoja jos spindėt, užgęsta nejučia?..

Šito turbūt man nesužinoti niekada…

Širdutę Tavą tik jaučiu… Ji kužda tylutėliai man… Girdžiu… Ir nesvarbu, kaip stipriai Tu užvėręs ją nuo manęs laikai… Ir nesvarbu, kaip toli bebūtum Tu… Ir nesvarbu, kad aklinoje tamsoj, kurčioj tyloj… Aš Ją Girdžiu…

Taip pat sapnai mani… Ir ten Tave aš sutinku… Pasitinki juose, paimi už rankos ir savo mintimis, sava kasdienybe dalinies… Ir ištari: „Ar galiu likti su tavimi?“.

Ir čia tarytum laikas sustoja… Palieka taip ramu ramu…

Ištarti žodį vieną… du… Bet gal jie ir nereikalingi iš tiesų…

Kai žodžių trūko… tiesiog nebuvo jų… nesulaukdavau aš jų… gal jie prapuldavo kažkur… Aš mokiausi… Įsiklausyti… į neištartus žodžius. Kad Tu žinotum, kiek neša jie savim…

Išmokau. Kalbėjausi be žodžių, širdimi… su Tavimi.

Tačiau pasauly įprasta šiame žodžius garsiai ištart. Būtent todėl tariu juos Tau. Tikiu, kad juos girdi. Tik… prašau… išgirski juos Širdimi…