18 vasario, 2021 by Donata

Laiškas Vyrams arba Vyriškumo paveikslas

Pastarasis metas man nuoširdumo, dalijimosi mintimis ir jausmais metas. Juk negali būti tikras, kaip ilgai turėsi galimybę tai padaryti. Gyvenimas – nenuspėjamas. Tasai žmogus, kuris šią akimirką yra šalia, rytoj jau gali pasitraukti iš tavo gyvenimo ir būsi nespėjęs ištarti norimus žodžius, pasidalyti jausmu. Kiekvienas laisvas rinktis, kiek būti tavame ar savame gyvenime.

Šįkart norisi kalbėtis su Jumis, Vyrai. Tolimi ir artimi, atšiaurūs ir švelnūs. Žengdama per savo gyvenimą sutikau Jūsų visokių, visaip besielgiančių – vis dar berniukų ir tikrai brandžių Vyrų. Gera Jus sutikti, gera pažinti, įvairias patirtis išgyventi kartu.

Jūsų akyse, žodžiuose, veiksmuose galiu matyti savo kaip moters atspindžius. Įdomu stebėti. Stebėti ne vienerius metus. Stebėti ir matyti, suvokti savus pokyčius. Taip, tai apie mane ir tik apie mane, juk viskas manam gyvenime tik apie mane (kaip ir kiekvieno iš mūsų).

Žvelgti į save Jūsų atspindžiuose aktyviau ėmiau jau po skyrybų, patirties, kuri mane gerokai supurtė ir įnešė permainų vėjų į mano gyvenimą. Nelinkėčiau niekam patekti į tokią situaciją, bet savu atveju, drąsiai sakau – geriau taip nei niekaip. Pokyčiai nėra labai lengvas dalykas, bet vis dėlto, koks malonus, kai gali apčiuopti jų rezultatą.

Tarytum visiškai naujai žengiau mažutėliais žingsniais į pasaulį įdėmiai stebėdama. Įdomu atrasti, koks skirtingas jis gali būti, kokie įvairūs žmonės jame. Susidurti su vyrais, kurie vadindami save tavais draugais, tave žemindami, dar ir dedasi skriaudžiamais. Sutikti tokius, kurie tik įžengę į tavą gyvenimą žvelgia į tave su šiltu pagarbumu. Tokiose situacijose, su šių žmonių pagalba, ir mokaisi. Gyvendamas menkavertiškumo komplekso persmelktame pasaulyje mokaisi pajusti savo tikrąją vertę, gerbti save.

Žvelgi į tuos, išsigandusius šilto jausmo jiems, ir kitus, su švelniu dėkingumu priimančius tą jausmą, nesibijančius nei atvirumo, nei nuoširdumo, su lengvumu priimančius išsakomas mintis ir jausenas. Taip supranti, kad ne tu, ne tavo jausmai gąsdina žmones – vyrus, o jų vidiniai demonai, su kuriais jiems nepavyksta susitvarkyti. Suvoki, kad drąsiai ir su visišku vidiniu ramumu gali reikšti vyrui (tikram vyrui) savus jausmus, savas mintis. Ir nebaisu būti kitokiai (elgtis pagal vyraujančius standartus neįprastai), tiesiog žinai – supras, priims ir neatstums, nepasislėps.

Ilgą laiką neramino klausimas – kodėl vyrai mėgsta slėptis, kaip sakoma, po pernykščiais lapais, tai yra vengti atsakomybės (kartais tiesiog elementariuose dalykuose)? Berods, atsakymą jau atradau. Man atnešėte jį Jūs. Tikri vyrai taip nesielgia. Nenoriu šiais žodžiais įžeisti ar kažkaip kitaip neigiamai atsiliepti apie kitus (tai ne neigiamas atsiliepimas, tik faktų įvardijimas) – kiekvienam juk savas brandos etapas ir jis labai svarbus, reikalingas.

Kiekvienas Jūsų, įžengęs į mano gyvenimą, mane mokėte vienų ar kitų dalykų ir už tai esu dėkinga. Ir man lygiai taip buvo svarbu pereiti tuos etapus – kiekvieną jų. Bet vienas Jūsų, įžengęs gan netikėtai ir pasilikęs ilgam, savimi nešė man ypač svarbias pamokas, patyrimus. Galima tikėti ar netikėti likimu, lemtim, bet kaip viskas neįtikėtinai smulkmeniškai sudėliota – susitinkam būtent su tais, ne su kitais.

Žmogus, Vyras kantriai ir nuosekliai auginęs tai, kas buvo mirę jau many. Tasai, šalia kurio patyriau, ką reiškia pasijust saugiai. Vyras, kurio veiksmai pagelbėjo skleistis moteriai many. Žvelgdama į Jį, Jo veiksmus galėjau stebėti ir žavėtis tikruoju vyriškumu, koks jis, kaip gali pasireikšti. Tikroji Meilė pasauliui, žmonėms veikė Jo rankomis. Ir buvo taip ypatinga tai pamatyt, pajust.

Daug, be galo daug detalių, kurias visas norėtųsi išvardyti, kad nupiešti tąjį vyriškumo paveikslą, paveikslą, kurį sau dėliojausi per ilgą laiką, jog suprasti, kas tai yra. Tarytum piešiausi jį mažais potėpiais, gyvenimo siūlomomis spalvomis, kol tasai paveikslas įgavo konkrečią formą ir tapo nuostabiu Vyro portretu.

Potėpiai. Vyro portretas

Rūpestingumas. Argi gali būti žmogui, moteriai kažkas svarbiau nei jausti nuolatinį – nesibaigiantį ir neišsenkantį rūpestį. Rūpestį, kuris pasireiškia kiekvieną kart sudėtingoje tau situacijoje, kai, rodos, nebežinai, ką daryti ir kaip elgtis, kai kiekvieną sunkią akimirką nepaliekama, esama šalia. Turbūt būtent šis elgesio būdas gali užauginti tai, kas dar įstabiau – saugumo ir ramumo jausmą šalia žmogaus, šalia vyro. O juk toks pajautimas, tokia būsena be galo svarbi kiekvienam žmogui. Patyrusi jį suvokiau – ši dovana yra tikras stebuklas, kurio dar nebuvo tekę man pajusti per visą savo gyvenimą. Keistas, be galo keistas jausmas apėmė tuomet…

Pagarba. Atrodytų tai tiesiog elementari pagarba prisotinta draugiškumu, paslaugumu. Dažnai girdime traktuojamą pagarbą, bet šiuo atveju aš supratau, kokia ji gali būti visokia. Sakoma, kad ji užsitarnaujama, jog ji privaloma.  Tai skamba taip sausai ir netikrai. Fasadinė pagarba, o kas slepiasi už to? Baimė, o gal noras įtikti, įsiteikti? O štai, kai patiri nuoširdumu grįstą pagarbą, ji tave moko, tave augina. Augina ir tavo pagarbą sau. Juk supranti, jog gerbiamas esi tiesiog už tai, kad esi.

Žinojimas. Kartais tiesiog žinojimas, kad tavam gyvenime yra žmogus, į kurį bet kada (bet kurią savaitės dieną, bet kuriuo paros metu) gali kreiptis pagalbos tampa tavo stiprybės šaltiniu, gali padėti tau išbūti, padėti pasijusti žmogumi (juolab po tokių patyrimų, kai tieji, kurios laikei artimiausiais, sumaišo tave su žemėmis). Nereikia didelio dvasingumo ar ypatingo masto stebuklų, nes kartais toji paprasta kasdienybė, kuri atrodo tokia įprasta, tie kasdieniai veiksmai, poelgiai yra toookie dideli, neišmatuojami…

Mažutės mažutėlės… bet tokios nuostabios, jaukios, džiugios staigmenos, dovanėlės. Laimei reikia tiek nedaug… Kaži ar kada lig tolei suvokiau, kiek palaimingo džiugesio gali suteikti netgi ir (gal kam nors galinti atrodyti  nereikšminga) mažutė smulkmenėlė. Ką vėlgi galima įvardyti kaip paprastą kasdienybę, kuri, išties, tokia ypatinga. Jokių lūkesčių, reikalavimų, jokio noro įsiteikti, tiesiog paprasta žmogiškoji šiluma, širdies šiluma kitai širdžiai.

Priėmimas. Turbūt viena aukščiausių tikros meilės išraiškų. Kai priimi žmogų tokį, koks jis yra. Meilės žmogui, meilės moteriai, meilės vaikui savam. Kai nesijauti geresnis, viršesnis, kai savais žodžiais, veiksmais rodai – aš priimu tave tokį, koks tu esi, koks bebūtum. Ir tai tokia dovana. Kai priimami tavi žodžiai, tavi veiksmai, kai įsiklausoma, leidžiama tau būti savimi ir atvirai išsakyti savo jauseną, jausmus, mintis. Tai gali tapti netgi pagalba, pagalba įveikiant baimę būti atviram, pagalba skleistis, augti kaip žmogui.

Ir visos tos sudedamosios – tai kantriai ir nuosekliai užaugintas pasitikėjimas. Pasitikėjimas, tikėjimas žmonėmis, vyrais.

Tai stebėjimas tikrųjų vyriškųjų savybių (ir žavėjimasis jomis), matant tokį nuostabų pavyzdį sau prieš akis.

Tai atradimas, kad dar yra Tikrų Vyrų.

Tai galimybė pasijusti ir augti kaip moteriai.

Tai įstabaus jausmo patyrimas. Jausmo užaugusio taip netikėtai ir suteikusio tiek patirčių. Jausmo, kurį norėjosi įvardyti garsiai, nors ir buvo nedrąsu. Meilės jausmo. Paprastos, švelnios ir jaukios. Kai ramu ir gera vien dėl to, jog Mylimas Žmogus yra. Kai širdyje be galo džiugu matyti spindinčias Jo akis. Kai… Nes tasai jausmas, jis toks tikras ir lengvas (be sąlygų, be lūkesčių)…

Ir tam tereik pažinti Vieną Vyrą.

Lig tolei nebuvau patyrusi nei tokio jausmo, nei tokios būsenos.

Visa tai pagimdė neišpasakytą dėkingumo jausmą, kai norisi tarti Ačiū vien dėlto, kad tasai Žmogus yra.

Esu labai dėkinga, jog galėjau sutikti šį Žmogų, kad Jis į mano gyvenimą įnešė tokias neišmatuojamas dovanas. Įnešė ir tebeneša.

Nėra nieko nuostabiau, kaip pasijusti moterimi šalia vyro. Ir yra vyrų, kurie geba moteriai tai dovanot.

Tik dabar aiškiai suvokiu prieš eilę metų perskaitytus žodžius. Toji mintis kantriai visą tą laiką sekė man iš paskos. Dabar savimi supratau, išgyvenau tai, jog „ <…> pirma nei pamilsi, savo artimą reikia pažinti. Negalima mylėti to, kurio nepažįsti“. (V. Megre „Skambantys kedrai“)

***

Yra vyrų, kurių negalėtum pavadinti vyrais tikrąją šio žodžio prasme, yra moterų, kurių nepavadintum moterimis, yra žmonių, kuriuos sutikęs susimąstai ar tai žmonės išvis. Vis dėlto yra ir štai tokių žmonių, vyrų, tokių Stebuklų, spinduliuojančių sava sielų šviesa, tarsi angelų, gelbstinčių šį pasaulį. Vyrų mylinčių savo moteris, savas šeimas, mylinčių pasaulį – tikrai mylinčių (ne viena ranka mušančių, kita glostančių – be veidmainystės priemaišų). Toks tasai dabartinis pasaulis, kuriame viskas taip persimaišę, kad kartais sunku atskirti, kas, koks ir kaip. Tačiau be galo smagu suvokti, atrasti, patirti, kad jame yra ir štai tokių grynuolių ir jie nesipuikuoja tuo, jie tiesiog veikia.

Užsklandos nuotr. aut.: Sam Moqadam
Šaltinis: unsplash.com

#Meilė#Pagarba#Pasitikėjimas#Rūpestingumas#Vyrai#Vyriškumo paveikslas