Ledas, kaustantis sielą

Šypsosi tavo lūpos, o akys ledinės…

Žvelgiu… ir mintis praskrieja nejučia… bandai apgauti ką?..

Pasauliui demonstratyviai rodai, koks laimingas tu… o siela tava… matau ją juk akyse… skęsta klampiausiame liūne… Ar jauti tu ją?..

Puikuojiesi sava gerove materialia… Prieš ką?..

Nejau išties manais, kad fizinis apvalkalas tai gyvenimo tikrovė yra?..

Atitrūkęs… pamiršęs visa, kas tikra iš tiesų, šypsais žiūrėdamas man į akis… bet ar suvoki, kad Dievo tikrovės tu nebrangini, savu žvilgsniu tyčiojies iš jos?..

Kiekvieno mūs pasaulis savas, tai aš supratau seniai ir kiekvienam iš mūs gyventi tik jame…

Vargu ar tavam gyvenime ateis akimirka tokia, kai savai sielai leisi įkvėpt ir vėl…

Parašykite komentarą

Your email address will not be published / Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.