23 birželio, 2019 by Donata

Mano Angele, kada susitiksime ir vėl?

Kai mano akys su liūdesiu žvelgia tik žemyn, vėl išgirstu Tavus žodžius… Nurimk, juk aš šalia… Ištark, kas neramina taip tave…

Kai širdyje sunkumą aš jaučiu, taip švelniai pajuntu Tavas rankas… laikai apkabinęs manus pečius… Ir vėl atsitiesiu…

Kai pasimetusi mintimis po begalybes aš blaškaus… Skaitau Tavas aiškias, tvirtumo kupinas mintis…

Visad šalia Tavęs, visad…

Nepailsti man tai kartot… dar kart ir dar, dar vieną kart…

Kiekvieną kart, kai tik skruostu ašara ima riedėt… Tu šluostai ją… spėji ją pagaut… renki… tas ašaras lyg perlus… ir iš jų Tu tokį vėrinį veri…

Net ašaras stebuklu Tu paverst gebi…

Ir nebesigėdiju aš verkt šalia Tavęs… žinau, nesmerksi Tu manęs už tai, sparnais savais plačiais apglėbsi tik, kad… nuo sunkumo galėčiau atsitiest Tavam glėby…

Mano Angele, giliom žydrom akim…

Tu tiek man dovanoji… Kokią dovaną aš galėčiau Tau įteikt?..