9 rugsėjo, 2016 by Donata

Minčių ryšiai

Srovelės siauros, švytinčios vos vos srovena nuo vieno link kito žmogaus. Lyg lipnios voratinklio gijos susieja jos mus ir apraizgo visus..
Nusiimt jas bandai, bet vejamos jos ir toliau vis vien apsivyja..
Tuomet suprasti mėgini, kaip padėtį šią ištaisyt…
Vorų visų sugaudyti tikrai tu negali, uždrausti megzti tinklo – nepavyks, tad lyg belieka išeitis viena – neleisti jiems prilipti prie tavęs, neįsileisti to vidun, savin ir vien tik pamokas iš to paimt.
Čia kaip kad – įeini tu rudenį miškan ir į voratinklių šalį patenki tenai, tad būdas koks? Tik būti pastabiam ir stengtis jų išvengt, kitaip aplipsi visas jais arba… į mišką neit visai… bet juk pasauly gyveni, daugybė ten žmonių, kaip tų vorų, tinklus minčių surezgę savo tamposi visur, kabina juos kitiems, o patys – aplimpa svetimais…
Ir sukasi minčių tos karuselės, plazdena vėjyje voratinkliai margi, bet dabarty tokie jie padriki, neišbaigti, o žmonės jais aplipę tokie jau vargani, juk patys savose raizgalynėse paklydę – jiems nepavyksta išsinarplioti iš jų… sunku…
Nenoriu vargint, sunkinti tavęs savom aš gijom. Aš noriu ištirpinti jas, kaip ledą saulė ištirpina ir štai tuomet atgyja jau gamta, pavasaris ateina, tavoj manoj širdy ledų karalija suyra.

Ačiū už nuostabų kadrą, Marijau 😉