8 rugsėjo, 2016 by Donata

Nebūtyje pražūti

Tuštybės mugė, ji tokia smagi, puikybės žaidimus žaidi.
Lyg magnetu pritraukia pinigai, daiktai – sau imidžą kuri. Garsiausi brendai švyti prieš akis lyg naktį lempos viliojančios plaštakes artyn. Neri. Taškaisi pinigais, juk jie tam ir skirti, kad džiugesį sukeltų tau širdy.
Iliuzija – ji tokia juk maloni.
Geri, į save geri tuos malonumus tuščius ir vis neužsipildai jais, lyg ta juoda skylė… Vis trūksta, dar ir dar mažai… Viena akimirka, kita – sublyksi ir vėl užgesti… Deja, blizgučiai mirga neilgai, kaip konfeti patrankos – plykst! Ir vėl pirmyn į lenktynes… Dar vienas – plykst! Ar perdegsi taip greit?..
Iliuzijoj esi, o kur tikslai Tikri? Gyvenimas Tikrovėje – koks jisai? Prioritetai, kur jie? Ir jausmas pagaliau – kokie Tikrovėje jausmai?
Kaip laimės būseną, jau ne miražinę, sukurt? Kuo paremta ji?
Kaip iš juodos skylės pavirst į saulę šildančią visus aplink ir traukiančią savęsp link, nes gera kiekvienam išties tą šilumą pajust, paglostytam ir pamyluotam būt šiltų tų saulės spindulių.
Po trupinėlį mažą, bent tokį, neši savy ir daliniesi su visais, savam gyvenime tu sutiktais. Dosnumo kupina širdis dalina šviesą nepaprašydama nieko atgalios ir teikia tuo palaikymą tai mažutei mažutytei dalelytei klaidžiojančiai kiekviename iš mūs, kad sustiprėjus jai ir aplinkinės imtų bust.
Tikrovėje tik viena nesibaigiančią laimės būseną sukurti gali – tik Meilė Tikra tam pajėgi, kai ji tavojoje širdy.

Už nuotrauką dėkoju Ez 🙂
https://www.facebook.com/mgcez/