26 rugpjūčio, 2016 by Donata

O Lietuvoje gera būti arba vakarėjanti miško pasaka

Ar susimąstytum kada nors, kad tik keleta kilometrų skiria dvi skirtingas erdves, du skirtingus pasaulius, o juk žmonės į kosmosą skrenda, čia pat, po savo nosimi esančio nepažindami, nematydami ir juolab neišjausdami, tokį grožį tiesiog atmesdami…

O čia protėviai savi laukia su nenumaldomu troškimu tave sutikti, pajusti, per tave vėl atbusti… Laukia, kantrūs jie, laukia kiekvieną įstabios energijos kupiną vietą saugodami – laukia, laukia tavęs ateinančio, su džiugesiu ateinančio, su dėkingumu, su sava žmogiškąja energija ateinančio ypatingąsias vietas atgaivinti. Laukia tavęs paruošę savas dovanas žavingąsias – gėlių puokštėmis pasitikdami, lietučio lašais nuprausdami, sodriu oru atgaivindami, stebuklėlius rodydami ir vakaro pasaką pasakodami – apie tris brolius miegančius, akmenimis virtusius ir atgysiančius tik su į Žemę virsmu ateisiančiu. Galiausiai savo džiugiu šurmuliu išlydėdami sodriu rūku apgaubia, paukštelių čiulbesiu palydi ir labos nakties palinki…

Džiugi širdis tampa tikrovėje pabuvus, švelnumo kupina ir taip norisi jį dalinti, apsupti juo tave – ta šiltute minkštute skraiste jojo – sušildyti ir atgaivinti Meilę Žemėj visoje…

Labanakt.