Svajonės gimtis

Svajonė proto sukurta ar tai ji – svajonė ta tikra?
Čia ir dabar svajones žmonės fantazijom vadina ir laiko jas miražais netikrais.
Kodėl neleidžiam mes sau kurti laimės, grožio? Kodėl sau patys užveriam duris? Kodėl lengvai taip pasiduodam?
Kūrėjas ar prašytojas esi? Ar nori duoti, ar sau paimti viską trokšti?
Ir kam mes sutverti? Kokia mūs užduotis?
Ar vienyje esi, ar nori būti paskira dalis? Bet juk ta dalis, kokia bebūtų ji, nuo vienio atsijungus greit išseks ir žus galutinai…
Kūrėju panorėjus būti, teks perlipti per nedarną savy – iš jos išsivaduoti ir būt, gyventi jau naujai, pusiausvyrą atkurti.
Ir štai tuomet, toje darnoj tu kurt galėsi jau naujai. Iš kiauto to prašytojo išsivadavęs atgausi šviesaus kūrėjo jėgą tu tikrai.
Kūrybinė energija sukilus svajonę šviesią pagimdys ir tik išjausti ją reikės.. ir neprireiks jokių tam pastangų, tiesiog būsi joje ir mėgausies palaima teikiama. Alpulį pajusi nuo kūrinio, sava siela sukurto, energijas jau apjungus darnoj savy.
Kokia šviesa tame ir džiugesys, kokia svajonė Meilėj kuriama..
Galiu, aš pagaliau galiu, kuriu ir grožį, džiaugsmą savimi nešu.

• • •

Nebūtyje pražūti

Tuštybės mugė, ji tokia smagi, puikybės žaidimus žaidi.
Lyg magnetu pritraukia pinigai, daiktai – sau imidžą kuri. Garsiausi brendai švyti prieš akis lyg naktį lempos viliojančios plaštakes artyn. Neri. Taškaisi pinigais, juk jie tam ir skirti, kad džiugesį sukeltų tau širdy.
Iliuzija – ji tokia juk maloni.
Geri, į save geri tuos malonumus tuščius ir vis neužsipildai jais, lyg ta juoda skylė… Vis trūksta, dar ir dar mažai… Viena akimirka, kita – sublyksi ir vėl užgesti… Deja, blizgučiai mirga neilgai, kaip konfeti patrankos – plykst! Ir vėl pirmyn į lenktynes… Dar vienas – plykst! Ar perdegsi taip greit?..
Iliuzijoj esi, o kur tikslai Tikri? Gyvenimas Tikrovėje – koks jisai? Prioritetai, kur jie? Ir jausmas pagaliau – kokie Tikrovėje jausmai?
Kaip laimės būseną, jau ne miražinę, sukurt? Kuo paremta ji?
Kaip iš juodos skylės pavirst į saulę šildančią visus aplink ir traukiančią savęsp link, nes gera kiekvienam išties tą šilumą pajust, paglostytam ir pamyluotam būt šiltų tų saulės spindulių.
Po trupinėlį mažą, bent tokį, neši savy ir daliniesi su visais, savam gyvenime tu sutiktais. Dosnumo kupina širdis dalina šviesą nepaprašydama nieko atgalios ir teikia tuo palaikymą tai mažutei mažutytei dalelytei klaidžiojančiai kiekviename iš mūs, kad sustiprėjus jai ir aplinkinės imtų bust.
Tikrovėje tik viena nesibaigiančią laimės būseną sukurti gali – tik Meilė Tikra tam pajėgi, kai ji tavojoje širdy.

• • •

Asmenybė nenorinti ištirpt

Asmenybė mūsų, ji tokia gaji ir priešinas be galo, nenori niekaip ji ištirpt, išsisklaidyt, sunykt – nejau pradėsi tu gyventi širdimi, tai neįmanoma, juk reikia daug sudėtingiau, tuomet galėsiu išlikt ir aš pati, valdžios nenoriu atiduot, prarast, o juolab išsisklaidyt, ištirpt nebūtyje, mane juk baisiai gąsdina ta nežinia.
Todėl su protu bando atkapstyti ji paaiškinimus, pateisinimus įvairius ir į sistemą jai reik būtinai įsipaišyt, kad būt tokiai kaip ir visi, nes jei gyventi savo širdimi, tiesiog juk iš sistemos iškrenti ir negali, jau negali tu būti „normali“.
Pasaulio sudėtingumo išlaikyt taip nepavyks, nes viskas tampa paprasta perdėm.
Tik liūdna darosi dažnai, kai tą „normalų“ tu pasaulį kitokiom akimis jau pamatai…
Ir kaip tuomet, kaip tai ištvert – ne likti tam skausme ir kančioje ir nebandyti vėl širdies tau uždaryt, kad neskaudėtų jos daugiau jau niekados, dėl bakchanalijų visų dabar jau išvystų, ir kad atsakomybės neužsikrautum tu per didelės – turiu aš visa tai pakeist, visus išnešt iš to aš privalau – nes tik save, tik savyje, tik per save gali šiukšles valyt ir spinduliuku šviesti, šildyt tai ar tuos, kas tau brangu. Juk neišnešiu aš tavęs anei kitų, nei vieno jų, jei pats žmogus laisva valia nepanorės ir žvilgsniu savu tavęs nepasikvies.
Tad asmenybei savai leisi tu ištirpt, išsisklaidyt ar ne, pasirinkimas laisvas kiekvienam, gali gyventi čia tiek jos lygmenyje, tik jai ir protui atsiduoti visiškai, gali jau ir kitaip.
Kodėl čia atėjau, kodėl?
Tad kiekvienam, ir tik jam pačiam, pasirinkt, kaip šį gyvenimą savą nugyvent.

• • •

Vyriškoji energija

Tvirtybė ir galia, stiprybė ir drąsa.
Tu šiam pasauliui atėjai, kūrėjas tu esi jame. Žavinga ta energija tava, tvirtybė tavo jaučiama, tava galia, tas ryžtas tavas, savarankiškumas, pasitikėjimas kūryboj savoje.
Atsakomybė tavo jaučiama visame kame.
Rūpestingumas ir jauki ta apsauga tava dar pastangos, kad laiminga taptų, būtų tava šeima.
Tu tiek savim neši ir tiek kuri, ir visą juk save tu stengies atiduot, kad tik sukurtum laimę, džiugesį savojoj aplinkoj. Pasaulį stengiesi pakeist ir naujo kuo daugiau jame paskleist.
Energija ta vyriškoji, kokia ji nuostabi ir kaip nemokam mes moterys dar jos priimt, ir koks tas mūsų elgesys.. Tu įdedi tiek pastangų ir tiek jausmų, tiek nuveiki įvairiausių darbų ir vis neši ir viską atiduodi jai, bet vis ir vis ir dar vis viena negana.. kol.. bet čia, štai šitame taške, ir sustokime..
Aš moteris esu ir moterų visų vardu į jus visus ir į kiekvieną atskirai kreipiuos.
Atsiprašau. Atsiprašau už tą nesupratimą jūsų paskirties ir užduoties, už begalinį savanaudiškumą ir norą jus užvaldyt, turėt – pasisavint, prisirišt, už lūkesčius tuos begalinius ir už reikalavimus nuolatinius, už nesupratingumą ir už skaudulius visus, už negebėjimą laimę savimi sukurt ir džiugesiu spindėti jums, už negebėjimą mylėt tikrai, už tai, jog stumiam įstabiausią Dievo dovaną – Meilės energiją mes nuo savęs ir neišmanom, kaip tinkamas sukurti sąlygas būti Jai.
Savim ir tik savim tai perkeisti galiu ir garsiai ketinimą tą išsakiusi jau veikti aš imu.
Meilės energija, juk ji tokia tyra ir nuostabi ir kai pajusti ją imi ir pamažu pažint, taip noris Ją dalint.
Tuomet gali priimti ir pamilti vyrą jau tyrai ir nieko sau nereikalauti, nenorėt, tik Meilę, šviesą dovanoti, skleisti savimi, ne laukti iš tavęs, o pačiai tave laimingu padaryt.

• • •

Prasidėjo nuostabi nauja diena. Maloniai glostantis vėjelis žadino iš sapnų karalystės, įstabiai kvapnus, pavasario gaiva dvelkiantis oras nuteikė dar maloniau, iš už debesų besišypsanti saulutė žadėjo dar vieną, kupiną netikėtumų ir atradimų dieną. Ir kiek jų šiandien daug, kiek pasipylė staigmenų, kiek potyrių, kiek atradimų vėl ir vėl naujų.
Imu tave už rankos ir vedu ir einam mes kartu, susipažįstam su pasauliu jau lyg naujai štai atrastu, nepažintu. Tas akmenėlis dovanų, tas gyvūnėlis šiltas ir meilus, tartum gėlėm pražįsta meilė vėl naujai. Atrodo, net netelpa viskas viduj, veržias lauk ir sklinda jau aplink, jei tik, jei tik…
Tad dar ir dar kartą sakau – kaip gera čia gyventi, Visatoje šitoj, ir dar, ir dar dėkoju Tau ir nenustosiu niekuomet daryti to.

• • •
1 23 24 25 26 27 30