Dovana Tau

Nešu Tau dovaną širdy, širdim sava.
Už tavą rūpestį, šiltas, švelnias rankas.
Už tavo šilumą širdies – gerumą, atjautą, pagalbą, pamokas svarbias labai išties.
Susitikau Tave, Brolau, nesitikėjau net sutikt…
Suradome viens kitą mes ir vėl…
Kaip gera susitikt…
Sakai skolas grąžinti atėjai, bet nesijausk skolingas man…
Tos pamokos, kurias Tu mokini… ir kaip mane Tu mokini… smagu, dėkinga Tau esu.
Už visa tai ir trokštu Tau padovanoti, ką galiu.
Dabar, šitam taške, aš meilę savyje išlaisvinti bandau, darau, išlaisvinu ją pamažu, todėl ir dovanoti ją aš jau galiu.
Siunčiu… siunčiu ją Tau aš dovanų mažučiais kamuolėliais kiekvienąkart tik prisiminusi Tave. Apglėbia, įsupa Tave energija šilta.
Matau, kaip šypsaisi džiugiai, mane apkabini.
Šalia viens kito… Kartais, rodos, amžiams jau neišskiriami… Gali…
Išsaugojau, apsaugojau tave gyvenime šitam.
Sesute, kokia tu nuostabi, štai čia ir štai dabar tave aš aiškiai pamačiau. Drąsia ir moterim stipria dabar tampi.
Aš išgirstu tai iš Tavęs.
Kai suvokimas įsupa tas nuostabus… Laiminga aš tampu, esu…
Suvokiu aš, Brolau, suvokiu pagaliau…
Ir dovanoju Tau… savim, save…

• • •

Dangaus mėlynė…
Žydrynė akių…
Žioruojančios tamsos…
Pasiklydus tavoj tamsoj akių…
Vis ilgėjantys šešėliai…
Šešėliu virtęs atvaizdas žmogaus…
Paskęstu mėly ir išplaukiu aš vėlei…
Sukūriau vaizdinį… materijoj aš jau regiu jį prieš save…
Tave aš pakviečiau… nespėjau nė apsidairyti, tu šalia…
Ir tavo akys spindi jau mažutėse akutėse greta…
Jaučiu kaip brendam mes ir nepajutę tos duobės panyram, bet rankos stipriai laikosi ir vėl išnyram. Išlipsim mes sausi, tu pamatysi, keliavę taip ilgai, atokvėpio mes vietą sau aptiksim…
Po tos kelionės smagiai mes pailsėsim.
Kvapsniais kuo įvairiausiais sielą atgaivinsim… Aplinkui vaikų smagų krykštavimą girdėsim.

• • •

Du gyvenimai

Tapsiu, eisiu, būsiu, sutiksiu aš tave.
Iš nebūties išeisiu ir taip pažinsiu ją.
Neregima kas, man taps taip tikra, kaip ir tai, ką aš regiu, o gal ir dar tikriau.
Nes juk tikrovę suvokt dabar labiau, lengviau gali per tai, ko įprastu žvilgsniu tu negebi nė pamatyt…
O jei tu į materiją tik susitelki, tuomet tik pasekmėse esi… lyg uždaram rate… O ir bendrauji, gyveni tik asmenybės lygmenyje, kuriam dažnai sunku yra, vibracijos slegiančios jame…
Todėl esu su tavimi, bendrauju ir tariuos ir nuolatos stiprų ryšį mūs jaučiu ir tam nereikia man, kad kūnai mūs būtų greta be paliovos.
Keistumas karts nuo karto apima, bet darosi pamažu tai vis įprasčiau, tikrovė – ji tokia ir meilė – tai toli gražu ne buvimas vienoje patalpoje ir nebūtina visai, kad už rankos tu laikytumei mane.
Žaidžiu ir tarsi du gyvenimus taip gyvenu ir išties smagu, taip aš suvokiu, kaip viskas, niekas nesvarbu, kad ta materija tik atspindys yra ir kad gyventi taip lengvai ir paprastai galiu, su tavimi, šalia tavęs ir visiškai, visai nebesvarbu, kur bebūtumei tu pats – ar čia šalia, kitam mieste, kitoj šaly ar…
Ir kaip džiugu suvokt, kad vienis esam mes visi, tik dar aš nežinau, kaip aiškiai perduoti tą jausmą tau, kitiems…
Juk nežinojai, kad šiandieną sutiksi tu mane, – na ne, to nežinojo manas protas, bet sielos mūs jau buvo sutarę tai seniai, vadinasi, tik taip turėjo būt… Visad gali būti ir kitaip, bet sudėliojom būtent taip ir dėl to džiugu labai.
Žavėjaisi manu grožiu, rankas tu šildei man, švelnumą tavą aš jaučiau ir savą šilumą spinduliavau aš tau, dėkinga tau buvau už susitikimą mūsų šį, kai susitikęs nieko nemąstai, kai pasveikini šiltai, lyg amžius amžinuosius manęs tu nematei.
Ir tai, susitikimas šis, juk ne materija jame svarbi, tik jausmas, pojūtis tasai, kai…
Taip tarsi du gyvenimus aš gyvenu…

• • •

Išvargęs…
Kai debesys plaukia…
Nors saulė pakilus, mėnulis rasotas… Rasą rytinę dar glosto… Voratinkliais žavis rasotais…
Ilsėkis…
Išbūsiu šalia… tyliai miegą tavą globosiu…
Atgauki jėgas, kad bangoms atslūgus vėl tvirtai, lengvai tu eitum…
Įžengsi rankoj su kardu lyg riteris šaunus…
Skraidysi tu ant debesų kaip samurajus koks guvus…
Plaikstos vėjyje tavi plaukai…
Veidas rimtas ir mąslus…
Kaip staiga tu surimtėjai…
Taip ir nusišypsai nejučia…
Sparnai… plazdenimas galingas jų…
Su vėju pakilai ir nuskridai…
Galvojau vaikščiosi tvirtai žeme, bet ne…
Skraidai… Tu jau skraidai… Galingais savo ir tvirtais sparnais… Tu juos užsiauginai… Sustiprėjo jie labai…
Žaviuosi tavimi…

• • •

Puikybei nesuvokiamas Meilės pasaulis tiesiog yra

Kodėl tai taip sunku suvokt, suprast?
Kodėl taip norisi sudėtingume tam palikt, gyvent?
Ir niekaip nesinori to priimt, jog ėjimais visai paprastais laimę sau pačiam ir aplinkiniams tu sukurt gali.
Mylėt taip paprasta išties, mylėt tikrai – ne prisirišimuose sėdėt.
Sukurk gyvenimą nuostabų savą, laimingas tapki, būk, aš meilės, laimės palinkėsiu tau, nusiųsiu ir savos dar dovanų, kad tik laimingas taptų, būtų mano mylimas žmogus.
Senki, kaip senka upės, negaudamos vandens…
Mylėk, tiesiog mylėk, širdį savą tu atverk, atvėrus ją energija jau gyvybinga į tave tekėti ims, atgysi, sustiprėsi ir pradėsi vėl mylėt, gyvenimo įstabumą tu pažint.
Bet ne… ne, ne, ne… puikybė tavo atsakys. Kodėl ir kam? Kam reik man sudėtingo, nesuprantamo pasaulio to ir meilės tos – mylėti juk sunku…
Ar taip? Ar iš tiesų?
Kai Meilė priimti nori į savą glėbį, laukia Ji tavęs ištiesusi plačiai rankas, atatupstas tu traukies – ne, ne, tai pareiga… ne, ne… juk skausmas ten… ko nori Ji gal iš manęs… ne, ne…
Nenori Ji, nieko Jai nereik… Ji myli, tiesiog štai taip lengvai ir paprastai…
Per paprasta sakai, tiesiog štai taip būti mylimam, kai toks netobulas esu ir tiek pridaręs aš klaidų?..
Jai tai nesvarbu…
Gal nori mane Ji įvilioti į savas pinkles?..
Ar?… Ne Jos tai įrankiai, puikybės tai žaislai yra… Todėl puikybė sprendžia per save, per savo (Tik) prizmę mato ji ir niekaip, na niekaip nepavyksta Meilės jai suprast…

• • •
1 25 26 27 28 29 39